Apmąstymai
Paskutinė Melvos vakarienė
Autorė gyvena Jutos valst., JAV.
„Ar norėtum priimti sakramentą?“ – paklausiau savo mirštančios motinos.
Kristoferio Tornoko iliustracija
Mano motina nugyveno 92-us metus ir neseniai mirė. Ji gulėjo ligoninėje, kai gydytojai nusprendė, kad nieko daugiau neįmanoma padaryti, galima tik pasirūpinti, kad ji jaustųsi kuo patogiau.
Ruošiantis ją parsivežti namo, užėjo du vietinės apylinkės broliai ir paklausė manęs, ar ji nenorėtų priimti sakramento? Iš pradžių tariau jiems: „Ne, ačiū.“ Mama beveik nieko negalėjo nuryti. Tada pridūriau: „Bet vis tiek, leiskite man jos paklausti.“ Pasilenkiau prie jos ausies ir pasakiau: „Čia yra du turintieji kunigystę. Ar norėtum pamėginti priimti sakramentą?“ Silpnu, bet aiškiu balsu ji atsakė: „Taip.“
Po palaiminimo maldos paėmiau nuo padėklo duonos gabalėlį, atlaužiau trupinėlį ir švelniai įdėjau jai į burną. Kurį laiką ji bandė kramtyti, o aš atsiprašiau vyrų, kad tai užtruko. Jie patikino, kad viskas gerai. Po antrosios maldos paėmiau mažą plastikinę stiklinaitę ir pridėjau prie jos lūpų. Ji tik vos gurkštelėjo, bet mane nustebino, kaip gerai ji nurijo.
Padėkojau broliams ir jie išėjo į kitą kambarį. Maždaug po valandos mama ramiai numirė.
Per kitas dienas aš supratau, kokią šventą akimirką man buvo leista praleisti kartu su mama. Paskutinis dalykas, kurį ji nuveikė šiame gyvenime, buvo sakramento priėmimas. „Taip“ buvo paskutinis jos ištartas žodis. „Taip“, sutinkant priimti sakramentą; „taip“, sutinkant aukoti „sudužusi[ą] širdį ir atgailaujan[čią] dvasią“ (3 Nefio 9:20); „taip“, priimant Jėzaus Kristaus vardą ir pasižadant visada Jį atminti; „taip“, priimant Jo Dvasią. Paskutinis dalykas, patekęs per jos lūpas, buvo sakramento simboliai.
Kokia maloni turbūt jai buvo paskutinė vakarienė! Nors ir buvo per silpna judėti ir kalbėti, kokia gyva turbūt ji buvo Kristuje! Kokia dėkinga turbūt ji buvo už Jo apmokančiąją ir stiprinančiąją galią, palaikiusią ją tomis paskutinėmis jos mirtingosios kelionės akimirkomis ir suteikusią amžinojo gyvenimo viltį.
Kai kiekvieną savaitę priimame sakramentą, būkime dėkingi už tai, kad turime galimybę atnaujinti savo sandoras ir jausti atleidimą ir malonę siekiant tapti panašesniems į mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jo sūnų Jėzų Kristų. Tada duona ir vanduo bus „saldesni už viską, kas saldu, ir … tyresni už viską, kas tyra“ (Almos 32:42).