2016
Maži vaikai ir sakramentas
October 2016


Maži vaikai ir sakramentas

Autorius gyvena Jutos valst., JAV.

Mūsų vaikai jautė, kad mums sakramentas yra svarbus. Galėjome geriau padėti jiems suprasti, kad jis taip pat svarbus ir jiems.

Paveikslėlis
family partaking of the sacrament

Ar kada nors susimąstėte, kodėl nepakrikštytiems vaikams leidžiame priimti sakramentą? Ar tik todėl, kad išvengtume riksmų ir grumtynių jiems užsinorėjus duonos gabalėlio? Ar tik todėl, kad būtų lengviau atlikti apeigas, tik kad išsaugotume ramybę?

Nemanau. Tikiu, kad yra rimtesnės priežastys. Taip, tikiu, nes tikiu, kad kai Jėzus sako „visi“, Jis omenyje turi visus. Ir, kalbėdamas miniai, Jis nieko neišskiria.

Kai prisikėlęs Gelbėtojas savo žmonėms Amerikos žemyne įvedė sakramentą, Jis pabrėžė, kad šios apeigos turi ypatingą prasmę pasikrikštijusiems.1 Jis netgi įsakė savo mokiniams sakramentą „duot[i] miniai“.2 Toje minioje buvo „maž[ų] vaik[ų]“.3

Kai šiais laikais kunigystę turintieji meldžiasi, jie prašo Dangiškąjį Tėvą palaiminti ir pašventinti duoną ir vandenį „sieloms visų tų“, kurie priima sakramentą.4 Visų. Kiekvieno, kuris priima, – taip pat ir mažų vaikų.

Jei, priimdami duoną ir vandenį, vaikai tuos simbolius gauna kaip palaiminimą savo tyroms sieloms, turėtų būti būdas padėti jiems atrasti šių apeigų prasmę.

Tai suprasdamas žvelgiu atgal į tas dienas, kai mano vaikai buvo maži. Dalijant sakramentą mudu su žmona gana sėkmingai išlaikydavome juos tylius. Manau, mūsų vaikai jautė, kad tos apeigos buvo mums svarbios. Bet mes galėjome dėti daugiau pastangų, kad jie suprastų, kad jos ir jiems yra svarbios.

Ką galėjome padaryti? Galėjome prisiminti, kad maži vaikai moka laikytis sakramento maldos pažadų. Jie gali paprastai, bet aiškiai suvokti, ką reiškia „visada atminti“ Jėzų. Jie gali įsipareigoti „laikytis Jo įsakymų“. Jie netgi gali parodyti, kad yra „pasiryžę priimti [Kristaus] vardą“, žinodami, kad greitai turės privilegiją tai padaryti būdami pakrikštyti ir patvirtinti.5

O ką daryti dėl sandorų atnaujinimo? Bažnyčios vadovai mokė, kad priimdami sakramentą mes atnaujiname su Viešpačiu sudarytas sandoras.6 Mažiems vaikams nereikia atnaujinti jokių sandorų.

Vėl prisimenu laikus, kai mano vaikai buvo maži. Nebūtume galėję padėti jiems prisiminti jų sandorų, bet galėjome padėti jiems žvelgti pirmyn. Įsivaizduoju save šabo rytą, kalbantį su sūneliu arba dukrele:

„Kai tau sukaks aštuoneri, – sakau, – tu pasikrikštysi ir gausi Šventosios Dvasios dovaną. Sudarysi sandorą. Sandora, kurią sudarysi tada, tai kaip pažadai, kuriuos duodi dabar, priimdamas sakramentą.

Šiandien priimdamas sakramentą aš atnaujinsiu savo krikšto sandorą, tarsi vėl duočiau tuos pačius pažadus. Būsi ten su manimi, bet tu neatnaujinsi sandoros. Tu dar jos nesudarei. Vietoje to pratinsies sudaryti sandorą. Kiekvieną kartą priimdamas sakramentą tu gali ruoštis krikštui. Taip tu būsi pasiruošęs, kai tau sukaks aštuoneri.“

Jei atrodo, kad neįprasta tokiomis aplinkybėmis vartoti žodį pratintis, pagalvokite štai apie ką: pagarbioje aplinkoje tėvas gali padėti savo vaikams pasiruošti krikšto apeigoms, papasakodamas, kaip jie stovės kartu vandenyje, ir supažindindamas su krikšto maldos žodžiais. Tuo metu jis neatlieka apeigų. Tam tikra prasme jis padeda savo vaikams pratintis jas atlikti. Todėl jiems neteks nerimauti, nežinant, kas jų laukia įžengus į krikšto vandenis. Manau, kad tėvai ir motinos taip pat gali padėti vaikams pratintis sudaryti krikšto sandoras ir jų laikytis. Kiekvienas sakramento susirinkimas gali būti šventas pratinimosi metas, mažiems vaikams priimant Gelbėtojo Apmokėjimo simbolius.

Taigi dabar grįžtu prie pirmojo klausimo. Kodėl nepakrikštytiems vaikams leidžiame priimti sakramentą? Tik todėl, kad išsaugotume ramybę? Žinoma, ne. Savo mažiesiems padedame priimti sakramentą tam, kad jie atmintų Gelbėtoją ir laikytųsi Jo ramybės – tokios ramybės, kurios negali pasiūlyti pasaulis.7 Padedame jiems pasiruošti ateityje vis gausiau ir gausiau gauti tą ramybę, kai jie sudarys sandoras ir jų laikysis.