Kaip atpažinti Šėtono klastotes?
Autorius gyvena Jutoje, JAV.
Kai susiduriame su dvasinėmis klastotėmis, Mormono Knyga gali padėti mums nustatyti, kas yra tiesa, o kas ne.
Parduotuvėje dėdamas porą JAV dolerių banknotų į piniginę, atkreipiau dėmesį į vieną iš jų. Man pasirodė, kad jo žalia spalva šviesesnė nei kitų, tad apžiūrėjau jį atidžiau. Tada pastebėjau, kad prezidento Džordžo Vašingtono atvaizdas nepakankamai ryškus. Čiupinėjant banknotą jautėsi, kad net popierius kitoks. Tai buvo klastotė! Kasininkė pakeitė jį tikru doleriu, o suklastotą dolerį atidavė parduotuvės vadybininkui.
Nuo tada daug mąsčiau apie tą suklastotą dolerio banknotą. Galvojau, kaip ilgai jis buvo apyvartoje ir kiek žmonių apkvailino per tą laiką. Tiesą sakant, jei būčiau neatidus, galėjau ir aš būti apkvailintas. Bet lygindamas jį su tikru doleriu ir ieškodamas skirtumų, o ne panašumų, galėjau pasakyti, jog tai klastotė.
Mormono Knygoje aprašyta daugybė dvasinių klastotojų, kurie vadovavosi šėtoniškais melavimo ir apgaudinėjimo metodais siekdami savo naudos. Studijuodami jų triukus ir taktikas, pradedame matyti jų klaidas panašiai, kaip ir išlavinta akis pradeda matyti skirtumus tarp tikro ir suklastoto banknoto. Kuo labiau savo akį išlaviname stengdamiesi įžvelgti skirtumus, tuo geriau esame pasiruošę demaskuoti šių laikų klastotojus ir pasipriešinti jų melams.
Žvalgybinės informacijos apie Šėtono klastotes rinkimas
Šėtonas stengiasi mus nuklaidinti savo dvasinio klastojimo metodais, ir jei nebūsime atidūs, būsime apkvailinti. Prezidentas Džozefas F. Smitas (1838–1918) įspėjo: „Šėtonas yra įgudęs klastotojas, ir kadangi pasauliui siunčiama vis daugiau tikros Evangelijos tiesos, jis platina suklastotos doktrinos valiutą. Saugokitės tos jo suklastotos valiutos, nes ji atneš jums tik nusivylimą, nelaimingumą ir dvasinę mirtį.“1
Geriausias būdas nebūti apkvailintiems Šėtono klastočių yra kaip galima geriau žinoti Evangelijos tiesas. Kuo geriau žinosime tiesą, tuo lengviau bus įžvelgti skirtumus Šėtono klastočių, kai jis bandys mums jas įbrukti. Tokiais atvejais turime ieškoti skirtumų, o ne panašumų, kaip aš dariau su dolerio banknotais, nes taip visada atskleisime melą.
Prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899–1994) mokė: „Mormono Knyga demaskuoja Kristaus priešus. […] Dievas dėl savo begalinio išankstinio žinojimo taip sudarė Mormono Knygą, kad galime atpažinti klaidą ir sužinoti, kaip grumtis su klaidingomis mūsų laikų švietimo, politikos, religijos ir filosofijos idėjomis.“2
Dabar vyksta karas su Šėtonu. Mes, kaip ir kiekviena kariuomenė, turime žinoti priešo planus. Pavyzdžiui, žinios, kur ir kada priešas puls, gali būti neįkainojama informacija. Štai kodėl tokios informacijos rinkimas vadinamas „žvalgybinės informacijos rinkimu“. Pažinti savo priešą reiškia tapti protingesniam už savo priešą. Mormono Knyga gali padėti mums rinkti žvalgybinę informaciją apie Šėtono klastojimo metodus.
Pataikūniška kalba yra klastotė
Dauguma Mormono Knygoje aprašytų klastotojų, siekdami savo tikslų, vartojo pataikūnišką kalbą ir žavėjo charizmatiška asmenybe. Pavyzdžiui, Šeremas „tobulai žinojo žmonių kalbą, todėl sugebėjo didžiai pataikauti ir įtaigiai kalbėti, vertinant pagal velnio galią“ (Jokūbo knygos 7:4). Nelabi karaliaus Nojaus kunigai kalbėjo tuščius ir pataikūniškus žodžius (žr. Mozijo 11:7), todėl liaudis nusirito į stabmeldystę ir kitokias nedorybes. Savo laiku panašių rezultatų pasiekė ir Korihoras „nuklaidindamas daugelio širdis“ (Almos 30:18). Amalikijas ir Gadiantonas taip pat savo gebėjimą pataikūniškai kalbėti panaudojo, kad suburtų nelabų pasekėjų armijas (žr. Almos 46:10; Helamano 2:4).
Tai ne atsitiktinumas. Pataikavimas yra paviršutiniškas, nenuoširdus, tuščias ir išpūstas. Nefis įspėjo dėl tų, kurie „mokys klaidingų ir tuščių, ir kvailų doktrinų ir bus pasipūtę savo širdyse, ir stengsis giliai paslėpti savo planus nuo Viešpaties; ir jų darbai bus patamsyje“ (2 Nefio 28:9).
Pataikūniška kalba dažnai vartojama norint apgauti; paprastai už jos glūdi slaptas motyvas ar planas. Pataikūniškoje kalboje visada stilius pranoksta turinį ir ji glosto prigimtinio žmogaus tuštybę ir išdidumą. Tačiau Viešpaties pranašai sako mums paprastas, bet svarbias tiesas, kurias mums reikia girdėti.
Pataikūniška kalba – tai Šėtono kalba. Prezidentas Džeimsas E. Faustas (1920–2007), antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, paaiškino: „Šėtono balsas dažnai skamba protingai, ir jo žinią labai lengva priimti. Tai įtaigus, intriguojantis ir malonus balsas. Jis nei šiurkštus, nei atstumiantis. Niekas juk neklausytų Šėtono balso, jei jis skambėtų šiurkščiai ar grubiai.“3
Kai pasaulis mums pasiūlo idėją, filosofiją, nuomonę, kuri maloni tik mūsų tuštybei ar išdidumui, ar tiesiog skamba pernelyg gražiai, kad būtų tiesa, nedelsdami turėtume tai priimti kaip įspėjimą. Tokias idėjas laikykite klastotėmis. Palyginkite jas su tiesomis, kurių mokė Viešpaties pranašai. Ieškokite skirtumų, o ne panašumų, ir suklastotos idėjos išaiškės.
Nehoras – populiarus klastotojas
Nehoras plačiai taikė Šėtono pataikavimo metodą. Panagrinėkime jį kaip dvasinio klastotojo pavyzdį. Nehoras, kurio doktrina, regis, apėmė išpirkimo idėją, buvo populiarus ir charizmatiškas pamokslininkas tarp nefitų. Nehoras subūrė daug pasekėjų mokydamas, kad „visa žmonija bus išgelbėta paskutinę dieną“ ir „visi žmonės turės amžinąjį gyvenimą“ (Almos 1:4).
Ar matome, kodėl Nehoro mokymas buvo toks patrauklus? Jis skelbė nerūpestingą ir visaatleidžiantį Dievą – Dievą, kuris dėl to, kad visus myli, išgelbės visus nepaisydamas nieko. Tad eikite ir darykite, ką norite, nes viskas yra gera. Tai viliojanti filosofija, kurią priėmė Nehoro laikų žmonės (žr. Almos 1:5) ir priima mūsų laikų žmonės. Matyt, žmonės nori nemokamo bilieto į dangų.
Tad kas negerai Nehoro mokyme? Dar kartą peržvelkime jo argumentus:
-
Dievas sukūrė visus žmones – tiesa.
-
Dievas myli visus žmones – tiesa.
-
Dievo neturėtume bijoti – tiesa.
-
Turėtume džiaugtis išgelbėjimo idėja – tiesa.
Kol kas radome daug panašumo tarp Nehoro mokymo ir Evangelijos tiesų. Bet prisiminkime, kad, kaip ir atpažįstant suklastotus pinigus, turime ieškoti skirtumų, o ne panašumų. Pažvelkime į paskutinį Nehoro argumentą:
-
Dievas visiems suteiks amžinąjį gyvenimą – melas!
Tai yra esminis skirtumas, rodantis, kad Nehoras yra dvasinis klastotojas. Išgelbėjimas iš fizinės mirties yra garantuotas visiems, bet išgelbėjimas iš dvasinės mirties yra sąlyginis – priklauso nuo mūsų noro atgailauti. Jei atgailaujame, tai galime įgyti amžinąjį gyvenimą (žr. Jokūbo knygos 6:11). Bet kelionė nėra nemokama.
Gideonas ir Alma atpažino klastotoją
Nehoro nelabumas buvo demaskuotas, kai jis susitiko su Gideonu, teisiu Dievo Bažnyčios mokytoju. Gideonas kadaise stojo prieš karalių Nojų, taigi turėjo patirties su dvasiniais klastotojais (žr. Mozijo 19:4–8). Nehoras „pradėjo šiurkščiai ginčytis su juo, idant galėtų nuklaidinti bažnyčios žmones; bet [Gideonas] atrėmė jį, drausmindamas Dievo žodžiais“ (Almos 1:7). Gideonas atpažino, kad Nehoras yra klastotojas. Demaskuotas Nehoras griebėsi kito Šėtono metodo – žmogžudystės. Bet Gideonas žuvo ne veltui. Žmonės atvedė klastotoją Nehorą priešais Almą, kad šis jį teistų.
Alma pripažino, kad Nehoras buvo kaltas dėl piktnaudžiavimo kunigavimu ir žmogžudystės ir kad toks piktnaudžiavimas kunigavimu, neužkirtus tam kelio, „baigtųsi visišku jų sunaikinimu“ (Almos 1:12). Taigi Nehoras buvo pasmerktas myriop ir „iškentėjo gėdingą mirtį“ (Almos 1:15).
Gideonas ir Alma yra pavyzdžiai mums. Jei su mumis bus Dvasia, mes matysime ir girdėsime, „kaip iš tikrųjų yra“ (Jokūbo knygos 4:13). Mes galėsime tobulai pažinti Šėtono klastojimo planus ir schemas – „kaip dienos šviesa skiriasi nuo tamsios nakties“ (Moronio 7:15).
Mūsų klastojantis priešas yra protingas, bet kaip Gideonas ir Alma mes galime būti protingesni. Kaip palaipsniui pradėjau įžvelgti skirtumus tarp dolerių banknotų, taip galime palaipsniui išlavinti savo akį, protą ir dvasią įžvelgti skirtumus tarp tiesos ir melo. Tai darydami atpažinsime klastotojus ir nepasiduosime jų melams.