Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Antra galimybė
Keilė Boldvin, Arizona, JAV
Kai pirmą kartą jį sutikau, nešiausi smuiką.
Jis šliurino šalia manęs, kai ėjau į valgyklą, mano smuiko dėklui maskatuojant man prie kojos.
„Smuikas“, – priėjęs tarė jis.
„Taip“, – patvirtinau.
Iki tol nebuvau kalbėjusi su neįgaliu žmogumi, tad nežinojau, ką dar pasakyti. Jis atsekė paskui mane iki mano stalo ir atsisėdo šalia, rodydamas į mano smuiko dėklą.
„Smuikas“, – vėl tarė jis.
Aš atidariau dėklą ir jo akys suspindo. Jis nerangiai timptelėjo stygas. Man širdis ėmė daužytis, kai pagalvojau, kad jis gali nutraukti stygas, ir aš atsargiai uždariau dėklą. Prieš nueidamas jis apkabino mane.
Po to dažnai jį matydavau.
Vos mane pamatęs jis apglėbdavo mano pečius ir pabučiuodavo mano viršugalvį.
Kol ėjau į mokyklą, pamačiusi jį ateinantį visada stengiausi išvengti susitikimo su juo. Kai jis surasdavo mane ir dusindavo savo apkabinimais ir drėgnais bučiniais, aš juos toleruodavau priverstinai šypsodamasi kelias sekundes, bet po to greitai nueidavau netarusi nė žodžio.
„O ne“, – sumurmėjau pamačiusi jį per paskutinį mokyklos orkestro koncertą. Po koncerto jis atvingiavo prie manęs, kai stovėjau su draugais koridoriuje.
Mano draugai atsitraukė, kai jis priėjo plačiai šypsodamas ir išskėtęs rankas apsikabinimui.
„Viljamai!“
Atsigręžiau ir pamačiau moterį, skubančią mūsų link.
„Atsiprašau, – tarė ji, imdama jį už parankės. – Viljamui patinka smuikas. Jis maldavo, kad atvežčiau jį į šio vakaro koncertą. Eime, mielasis.“
Iki šios akimirkos nesuvokiau, kad nežinojau jo vardo. Susitikau su juo prieš dvejus metus, bet tiek laiko jo vengiau, kad nepadariau nieko, kad jį pažinčiau. Kai stebėjau nueinančius Viljamą ir jo mamą, per mane nuvilnijo gėdos bangos.
Po kelerių metų, kai ištekėjau, pagimdžiau gražų berniuką, sergantį Dauno sindromu, kurį pavadinome Spenseriu. Žiūrėdama į savo sūnų dažnai prisimenu Viljamą ir pagalvoju, ar ir Spenserio patyrimai bus panašūs. Ar žmonės vengs jo dėl to, kad jis per daug bučiuojasi ir per stipriai apsikabina? Ar jo bendraamžius glumins jo negalia?
Kai Spenseris buvo keturių mėnesių, nusivežiau jį į mūsų vietinę ligoninę patikrinti sveikatą. Pasiėmusi jį iš automobilio pamačiau iš ligoninės išeinančius du žmones. Sunku buvo patikėti, kad tai Viljamas ir jo mama.
„Viljamai! – šūktelėjau, kai priėjome, o mano širdis daužėsi krūtinėje. – Labas!“ Jis lėtai perėjo per automobilių stovėjimo aikštelę plačiai šypsodamas. Jis ištiesė savo ranką, pagriebė manąją ir entuziastingai ją purtė.
„Kaip laikaisi?“ – paklausiau.
„Smuikas“, – atsakė jis iš jaudulio spindinčiomis akimis.
Smuikas. Jis irgi mane prisiminė. „Taip, – atsakiau virpančiu balsu juokdamasi pro ašaras, – aš grojau smuiku.“
Mums besikalbant, širdyje ėmiau melsti Dangiškąjį Tėvą, kuris žinojo, kaip troškau susitikti Viljamą vėl, švelnių pasigailėjimų. Esu dėkinga, kad Dievas matė mane – jauną vargstančią mamą, priblokštą savo sūnaus sveikatos problemų ir nerimaujančią dėl jo ateities, – ir davė man patyrimą, kuris priminė man, kad Jis žino apie mus.