—Šeimos istorija— aš tai darau
Pradžia gali būti nesunki ir smagi. Jaunimas visame pasaulyje veda šeimos istoriją ir atlieka daug darbo.
Nuo ko pradėti? Galbūt manote, kad jūsų giminaičiai jau atliko visą darbą, koks tik buvo. Arba galbūt jums šeimos istorija yra nauja ir atrodo neaprėpiama. Ar pradėtumėte nuo asmeninio dienoraščio rašymo, ar nuo vardų šventyklai ruošimo arba gyvų giminių apklausos, jūs galite smagiai ir prasmingai dalyvauti šeimos istorijos darbe.
Rašyti asmeninį dienoraštį – prisiminti mūsų palaiminimus
Rašyti dienoraštį nėra lengva. Dažnai sau sakome, kad esame užsiėmę arba per daug pavargę, arba kad mūsų gyvenimai nėra pakankamai įdomūs, kad apie juos rašytume. Prieš kelis metus suvokiau, kad rašyti dienoraštį nėra sunku ir galiu tai pamėgti.
Pradėjau kasdien užrašinėti po vieną įvykį. Buvo nesvarbu, ar rašysiu daug ir įdomiai, tiesiog rašiau tai, kas buvo mano mintyse, arba tai, kas tą dieną vyko. Tai jau palaimino mano gyvenimą.
Vieną dieną viena iš mano šeimos narių turėjo sunkumų ir aš nežinojau, ką jai pasakyti, bet tada pajutau raginimą, kad turiu jai perskaityti vieną savo dienoraščio įrašą. Galėjau pasidalinti savo dalele, kurią aprašiau tame nedideliame juodame dienoraštyje, ir pamačiau, kaip tai paguodė jos širdį.
Užtikrinu, kad jeigu pradėsite aprašydami po vieną dalyką į dieną, tai palaimins jūsų gyvenimą. Jūsų gyvenimo palaiminimų, nesvarbu kokie jie maži ar dideli, aprašymas gali padėti jums juos prisiminti.
Džentrė V., Juta, JAV
Džiaugsmas šeimos istorijos darbe: protėvių paieška
Po savo krikšto daug girdėjau apie šeimos istoriją, tačiau nežinojau, nei kaip ją vesti, nei ar aš galiu tai daryti. Nutariau pasimelsti dėl to ir pajutau, kad turiu nedelsdamas jos imtis. Jaučiau, kad mano protėviai nekantravo, kada aš pradėsiu, ir kad jie padės man rasti reikiamą informaciją apeigoms atlikti.
Pradėjau nuo dalyvavimo šeimos istorijos pamokose ir netrukus buvau pašauktas būti šeimos istorijos konsultantu. Jaudinausi, nes nedaug apie tai išmaniau, tačiau priėmiau pašaukimą.
Vieną dieną aplankiau savo senelės seserį, kuri turėjo mano prosenelės dokumentus. Ji nenorėjo daug pasakoti, nes laikėsi tradicijos nekalbėti apie mirusius giminaičius. Ji pasakė, kad kitą dieną bus mano prosenelės mirties metinės ir ji ruošėsi sudeginti tuos dokumentus. Paprašiau, kad ji leistų man pirma sužinoti šiek tiek informacijos iš jų ir ji man leido. Tada žinojau, kad Dangiškasis Tėvas padės man tęsti mano tyrimą.
Tarnaudamas šeimos istorijos centre netoli šventyklos toliau rinkau informaciją apie savo šeimą. Sužinojau, kad du iš mano prosenelės tėvų buvo imigrantai iš Italijos, turėję ūkį netoli San Paulo, Brazilijoje. Mano šeima nepalaikė ryšių su tame ūkyje gyvenusiais giminaičiais, bet suradau pusbrolį, kuris rašė mano šeimos genealogijos knygą. Jis davė man knygą, kuriai parašyti jam prireikė devynerių metų. Jis pasakė, kad nežinojo, kodėl turėtų ją rašyti, bet jautė, kad ji kažkam padės ateityje. Žinojau, kad jį įkvėpė Elijos dvasia.
Mano potyriai išmokė mane, kad dirbame šventą darbą. Mūsų protėviai laukia mūsų pagalbos ir yra šalia, kad mums padėtų.
Gabrielius D., Brazilija
Dalyvauti šventyklos darbe – dalyvauti šventose apeigose
Esu atsivertusysis ir vienintelis Bažnyčios narys savo šeimoje. Sužinojau, kad viena iš šventų apeigų yra krikštas už mirusiuosius. Nuvykau į ekskursiją po šventyklą ir klausydamasis, kaip vedantysis pasakojo apie apeigas, pajaučiau, kaip ramus tylus balsas liepė man eiti į šeimos istorijos centrą ir pateikti prašymą atlikti apeigas už mano mamą, kuri buvo mirusi. Buvau labai laimingas, kada FamilySearch paskyroje pamačiau patvirtinimą, kad šventyklos darbas už ją buvo atliktas. Tai sustiprino mano liudijimą ir aš žinojau, kad viena iš priežasčių, kodėl esame čia, žemėje, yra padėti savo protėviams priimti tikrąją Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Marvinas S., Filipinai
Sekti raginimais – mokytis iš gyvų giminaičių
Baigusi vidurinę mokyklą jaučiau raginimą aplankyti visus keturis savo senelius. Turėjau šiek tiek laisvo laiko ir suvokiau, kad daugiau tokia proga gali nepasitaikyti, todėl praleidau po vieną savaitę su abiem senelių poromis.
Leidau laiką apžiūrėdama senas dėžes, skaitydama senus laiškus ir žiūrėdama į senas nuotraukas. Užrašiau savo senelių gyvenimo istorijas, vaikštinėjau kapinėse ir lankiausi vietose, kur gyveno ir dirbo mano seneliai bei jų giminaičiai. Tai buvo smagu! Labai daug sužinojau apie savo protėvius, savo senelius, savo tėvus ir save. Suvokiau, kad jeigu ne mano protėviai, neturėčiau tokio gyvenimo, kokį turėjau.
Iš kelionės grįžau turėdama apie 1000 protėvių vardų ir galėjau už visus juos atlikti šventyklos darbą. Šventosios Dvasios kuždesių klausymasis ir lankymasis pas senelius buvo vienas geriausių mano sprendimų.
Šenlė P., Kalifornija, JAV
Jaustis kaip namuose – nešti vardus į šventyklą
Kai paprašiau savo tėčio pasiūlyti man idėjų šeimos istorijos darbui, kad galėčiau baigti asmeninio tobulėjimo programą, jis paaiškino, kad prieš kelis metus rado kai kuriuos šeimos vardus bet dėl laiko stokos pats negalėjo paruošti vardų, kad būtų galima juos nešti į šventyklą. Man padedant tie šeimos nariai galėjo gauti šventyklos palaiminimus.
Kitus kelis mėnesius sekmadienio popietes ir vakarus praleidau įvesdama vardus kompiuteriu ir klausydamasi tėčio pasakojamų šeimos istorijų. Mes netgi užsakėme mikrofilmus, kad galėtume rasti daugiau informacijos. Kartais, kai būdavo sunku perskaityti senus mikrofilmus, sukalbėdavau tylią maldą, o tada paimdavau popierių ir apvedžiodavau ženklus. Iš nežinios atsirasdavo vardai.
Galiausiai surinkau didelį šeimos vardų rinkinį, o mūsų apylinkės jaunimas padėjo atlikti krikštus. Mano tėvai ir kiti apylinkės nariai paėmė vardų korteles, kad atliktų kitas šventyklos apeigas.
Atrodo, neilgai trukus pradėjau ir aš ruoštis į šventyklą, kad gaučiau savo endaumentą. Nekantravau, bet taip pat ir jaudinausi.
Kai ėjome į šventyklą, mano tėtis pasakė, kad rado kelias šeimos vardų korteles, kurias aš paruošiau atlikdama savo asmeninio tobulėjimo programą. Kelios buvo užsimetusios, todėl jis paėmė vardų korteles mano mamai, mano sužadėtiniui ir sau, kad darbas būtų atliktas. Jis pasakė man jų vardus ir aš prisiminiau juos iš savo projekto.
Sudarydama šventas sandoras šventykloje jaučiausi apsupta mylimų žmonių iš abiejų uždangos pusių. Jaučiau nenusakomą ramybę žinodama, kad galiu amžinai būti sujungta su savo šeima.
Holė P., Aidahas, JAV