Misionieriškas, šeimos istorijos ir šventyklos darbas
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Iš 2013 m. birželio 25 d. seminare naujiems misijos prezidentams pasakytos kalbos.
1837 m. balandžio 6 d. Kirtlando šventykloje vykusioje iškilmingoje sueigoje Pranašas Džozefas Smitas sakė: „Po viso to, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“1
Beveik lygiai po septynerių metų, 1844 m. balandžio 7 d., jis paskelbė: „Didžiausia Dievo mums duota atsakomybė šiame pasaulyje yra ieškoti savo mirusiųjų. Apaštalas sako, kad „jie ne be mūsų pasiektų tobulumą“ [žr. Hebrajams 11:40]; nes būtina, kad mūsų rankose būtų užantspaudavimo galia užantspauduoti mūsų vaikus ir mūsų mirusiuosius laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiui, laikotarpiui, kuriame bus išpildyti Jėzaus Kristaus prieš šio pasaulio sukūrimą ištarti pažadai dėl žmogaus išgelbėjimo.“2
Kai kurie asmenys gali stebėtis, kaip ne tik Evangelijos skelbimas, bet ir mirusiųjų ieškojimas tuo pat metu gali būti pačios didžiausios Dievo Savo vaikams duotos atsakomybės ir pareigos. Noriu paaiškinti, kad šie mokymai pažymi pastarųjų dienų išgelbėjimo darbo vienybę. Misionieriškas darbas bei šeimos istorijos ir šventyklos darbas yra vieno didelio darbo vienas kitą papildantys ir vienas su kitu susipynę aspektai, nes „amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Efeziečiams 1:10).
Meldžiu, kad Šventosios Dvasios galia padėtų jums ir man kartu apmąstyti nuostabų pastarųjų dienų išgelbėjimo darbą.
Širdys ir kunigystės apeigos
Evangelijos skelbimas ir savo mirusiųjų paieška yra dvi Dievo paskirtos pareigos, susijusios tiek su mūsų širdimis, tiek su kunigystės apeigomis. Viešpaties darbo esmė yra per sandoras ir per apeigas, atliktas turint tinkamą kunigystės įgaliojimą, pakeisti, atgręžti ir išgryninti širdis.
Patvirtintuose Raštuose žodis širdis yra minimas daugiau nei 1 000 kartų ir simbolizuoja asmens vidinius jausmus. Tokiu būdu mūsų širdys – mūsų troškimų, meilės jausmų, ketinimų, motyvų ir požiūrio suminė išraiška – apibrėžia tai, kas esame, ir nulemia, kuo tapsime.
Viešpats numatė, kad misionieriškas darbas skirtas kviesti visus ateiti pas Kristų, priimti sugrąžintosios Evangelijos palaimas ir per tikėjimą Kristumi ištverti iki galo.3 Evangelija dalinamės ne todėl, kad tik didintume pastarųjų dienų Bažnyčios narių skaičių ir taip ją stiprintume. Greičiau todėl, kad siekiame atlikti Dievo paskirtą pareigą skelbti apie Tėvo laimės plano realumą, apie Jo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus dieviškumą ir apie apmokančios Gelbėtojo aukos efektyvumą. Esminiai Evangelijos skelbimo tikslai yra kviesti visus ateiti pas Kristų (žr. Moronio 10:30–33), patirti galingą širdies permainą (žr. Almos 5:12–14) ir pasiūlyti išgelbėjimo apeigas tiems gyviems asmenims, kurie dar nėra sudarę sandoros.
Pagal Viešpaties tikslą, šventyklos statomos ir vikarinės apeigos jose atliekamos dėl to, kad būtų įgalintas gyvųjų ir mirusiųjų išaukštinimas. Šventose šventyklose garbiname ne todėl, kad asmeniškai ar su šeima patirtume ką nors įsimintina. Greičiau jau siekiame atlikti Dievo paskirtą pareigą visai žmonijos šeimai pasiūlyti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas. Sėti vaikų širdyse pažadus, išsakytus tėvams, net Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; vaikų širdis atgręžti į jų pačių tėvus; tirti šeimos istoriją ir šventyklose atlikti vikarines apeigas – tai darbai, kurie laimina tuos asmenis iš dvasių pasaulio, kurie dar nėra sudarę sandoros.
Kunigystės apeigos yra kelias į dievotumo galią:
„Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.
Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.
Ir be jos apeigų bei kunigystės įgaliojimo dieviškumo galia neapsireiškia žmonėms kūne“ (DS 84:19–21).
Prašau atkreipti dėmesį į šių eilučių reikšmingumą. Žmogus pirma privalo praeiti pro krikšto vartus ir priimti Šventosios Dvasios dovaną, ir tik po to veržtis pirmyn sandorų ir apeigų keliu, vedančiu prie Gelbėtojo ir Jo Apmokėjimo palaimų (2 Nefio 31). Kunigystės apeigos yra būtinos, kad galėtume visuotinai ateiti pas Kristų ir tobulėtume jame (žr. Moronio 10:30–33). Be apeigų žmogus negali gauti visų palaiminimų, kurie įmanomi dėl Viešpaties nesibaigiančios ir amžinos apmokančios aukos (žr. Almos 34:10–14) – dėl pačios dievotumo galios.
Viešpaties darbas yra vienas didingas darbas, nukreiptas į širdis, sandoras ir kunigystės apeigas.
Išvados
Žinodami šią dievišką doktriną galime daryti dvi svarbias išvadas apie mūsų darbą Bažnyčioje.
Pirmoji, pernelyg dažnai akcentuojame atskirus išgelbėjimo darbo aspektus ir su jais susijusią tvarką bei procedūras. Bijau, kad dauguma iš mūsų visiškai susitelks tik į kokį nors vieną konkretų Viešpaties darbo aspektą ir dėl to nebejaus šio visapusiško išgelbėjimo darbo visos jėgos.
Viešpats siekia, kad visa būtų Kristuje suvienyta, tačiau mes dažnai viską padaliname į dalis ir susiauriname taip, kad apribojame savo supratimą ir viziją. Pasiekiame kraštutinumą, kai prioritetą teikiame programų valdymui ir statistikos tobulinimui, o ne žmonių kvietimui vertai sudaryti sandoras ir priimti apeigas. Toks elgesys riboja gryninimą, džiaugsmą, nenutrūkstamą atsivertimą ir dvasinę galią bei apsaugą, kylančią iš savo širdžių atidavimo Dievui (Helamano 3:35). Vien pareigingas visų paukštelių sudėliojimas ilgame Evangelijos darbų sąraše negarantuos, kad savo veiduose įgysime Jo atvaizdą ar patirsime galingą širdies permainą (žr. Almos 5:14).
Antroji, Elijos dvasia yra esminė ir gyvybiškai svarbi Evangelijos skelbimo darbui. Turbūt Viešpats šią tiesą pabrėžė per seką įvykių, vykusių tuomet, kai pastarosiomis dienomis į žemę buvo sugrąžinama Evangelijos pilnatvė.
Šventojoje giraitėje Džozefas Smitas išvydo ir kalbėjosi su Amžinuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Šis regėjimas paskelbė apie amžių pilnatvės atėjimą (žr. Efeziečiams 1:10) ir įgalino Džozefą sužinoti apie Dievybės prigimtį ir besitęsiantį apreiškimą.
Maždaug po trejų metų, lyg atsakymas į 1823 m. rugsėjo 21 dienos vakarą išsakytą nuoširdžią maldą, Džozefo miegamasis ėmė pildytis šviesa tol, kol „kambarys tapo šviesesnis nei vidurdienį“ (Džozefas Smitas—Istorija 1:30). Prie jo lovos krašto pasirodžiusi Esybė pašaukė vaikiną vardu ir „pasakė esąs pasiuntinys […] iš Dievo akivaizdos, ir kad jo vardas Moronis“ (Džozefas Smitas—Istorija 1:33). Jis papasakojo Džozefui apie Mormono Knygos išėjimą. Tada Moronis pacitavo eilutę iš Senajame Testamente esančios Malachijo knygos truputį kitaip, nei ji užrašyta Karaliaus Jokūbo Biblijos vertime:
„Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai, aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka. […] Ir jis vaikų širdyse pasodins jų tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į savo tėvus. Antraip visa žemė bus visiškai nuniokota jo atėjimo metu“ (Džozefas Smitas—Istorija 1:38–39).
Moronio mokymai jaunajam pranašui galiausiai apėmė dvi svarbiausias temas: 1) Mormono Knygą ir 2) Malachijo žodžius apie Elijos vaidmenį įgyvendinant sugrąžinimą „iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (ApD 3:21). Taip pirminiai Sugrąžinimo įvykiai atskleidė tikrąjį supratimą apie Dievybę, besitęsiančio apreiškimo realumą, pabrėžė Mormono Knygos svarbą ir numatė išgelbėjimo bei išaukštinimo darbą tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems.
O dabar pagalvokime, kokį vaidmenį Mormono Knyga turi keičiant, o Elijos dvasia – atgręžiant širdis.
Mormono Knyga kartu su Viešpaties Dvasia yra „vienintelis nepakartojamas įrankis, kurį Dievas mums įteikė pasauliui atversti.“4 Sugrąžinti Raštai yra mūsų religijos sąvaros akmuo ir yra esminiai vedant sielas pas Gelbėtoją. Mormono Knyga yra dar vienas Jėzaus Kristaus Testamentas – gyvybiškai svarbus Išpirkėjo dieviškumo liudininkas vis labiau dvasiškumą prarandančiame ir cinizmu persismelkiančiame pasaulyje. Širdys keičiasi, kai žmonės skaito Mormono Knygą ir su tikru ketinimu meldžiasi norėdami sužinoti apie šios knygos tikrumą.
Elijos dvasia yra „Šventosios Dvasios pasireiškimas, liudijantis apie dievišką šeimos prigimtį.“5 Ši išskirtinė Šventosios Dvasios įtaka galingai paliudija apie Tėvo laimės planą ir skatina žmones ieškoti ir branginti savo protėvius bei šeimos narius – tiek buvusius, tiek esamus. Elijos dvasia žmones veikia tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų, ji atgręžia širdis į tėvus.
Atėjo laikas efektyviau pasinaudoti galinga širdies permaina, įmanoma pirmiausia dėl dvasinės Mormono Knygos galios ir širdžių atgręžimo į tėvus, atliekamo per Elijos dvasią, derinio. Troškimas atrasti ryšį su savo praeitimi gali paruošti žmogų priimti Dievo žodžio galią ir sustiprinti jo tikėjimą. Širdies atgręžimas į tėvus žmogui unikaliu būdu padeda atlaikyti priešininko poveikį ir stiprina jo atsivertimą.
Jei norite pamatyti šį principą iliustruojantį pasakojimą, pažiūrėkite antrąjį filmuką.
Principai
Dabar noriu pateikti keturis principus, kaip per širdžių pakeitimą ir atgręžimą įgyjama dvasinė galia.
-
Širdys ir atsivertimas. Atsigręžimas į tėvus išbudina ir paruošia širdį galingai permainai. Tokiu būdu prie atsivertimo prisideda Elijos dvasia.
Jei norite pamatyti šį principą iliustruojantį pasakojimą, pažiūrėkite trečiąjį filmuką.
-
Širdys ir išlaikymas. Atsigręžimas į tėvus palaiko ir sustiprina tas širdis, kurios patyrė galingą permainą. Tokiu būdu prie naujų atsivertusiųjų išlaikymo prisideda Elijos dvasia.
Jei norite pamatyti šį principą iliustruojantį pasakojimą, pažiūrėkite ketvirtąjį filmuką.
-
Širdys ir aktyvinimas. Atsigręžimas į tėvus suminkština širdį, sukietėjusią po patirto galingo pokyčio. Tokiu būdu Elijos dvasia yra aktyvinimo raktas.
Jei norite pamatyti šį principą iliustruojantį pasakojimą, pažiūrėkite penktąjį filmuką.
-
Širdys ir šaunieji misionieriai. Misionierius, kuris bus patyręs tiek galingą permainą, tiek širdies atgręžimą, bus labiau atsivertęs, pasišventęs ir šaunesnis tarnas.
Jei norite pamatyti šį principą iliustruojantį pasakojimą, pažiūrėkite šeštąjį filmuką.
Misionierių pajėgos sparčiai plečiasi ir yra geriau paruoštos, tad negalime būsimo kelio ir būsimų metodų grįsti vien buvusiais sėkmingais Evangelijos skelbimo pavyzdžiais. Viešpats įkvėpė technologijų ir kitų priemonių atsiradimą, kuris misionieriško darbo bei šventyklos ir šeimos istorijos darbo vienybei yra naudingas labiau nei bet kuriuo ankstesniu metu šiame Evangelijos laikotarpyje. Ir tai ne sutapimas, kad šios inovacijos atsirado tiksliai tuo metu, kai jų labai reikia misionieriško darbo spartinimui visoje žemėje. Viešpaties darbas yra vienas didingas darbas, kuriame koncentruojamasi į širdžių pakeitimą ir atgręžimą, į šventas sandoras ir į dievotumo galią, pasireiškiančią per kunigystės apeigas.
Apibendrinimas ir liudijimas
Viešpats pareiškė: „Aš pats galiu padaryti savo darbą“ (2 Nefio 27:21) ir „aš pagreitinsiu savo darbą, kai bus tam laikas“ (DS 88:73). Esame liudininkai, kad Jis greitina Savo darbą.
Gyvename ir tarnaujame laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu. Mūsų darbams ir tam, kuo siekiame tapti, įtakos turi turėti amžinos svarbos suvokimas, kad gyvename nepaprastu Evangelijos laikotarpiu. Šiomis paskutinėmis dienomis turimas atlikti išgelbėjimo darbas yra didžiulis, platus, esminis ir neatidėliotinas. Kiekvienas iš mūsų turime būti dėkingi už tas palaimas ir pareigas, kurios susijusios su gyvenimu per šį paskutinį Evangelijos laikotarpį. Kokie nuolankūs turėtume būti žinodami, kad iš to, „kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ (DS 82:3).
Evangelijos skelbimas ir savo mirusiųjų paieška yra vieno didelio darbo – meilės darbo, kuriuo siekiama pakeisti, atgręžti ir išgryninti nuoširdžių tiesos ieškotojų širdis – priedai. Dirbtinė linija, kurią taip dažnai brėžiame tarp misionieriško darbo ir šventyklos bei šeimos istorijos darbo, yra ištrinama; tai yra vienas didis išgelbėjimo darbas.6
Tad įsisąmoninkime, kokį vaidmenį šventyklos ir šeimos istorijos darbas vaidina padedant besidominčiajam ar mažiau aktyviam nariui įgyti gilesnį supratimą apie išgelbėjimo planą. Ar suvokiame, kad viena iš didžiausių įtakų išlaikant atsivertusiuosius yra Elijos dvasia? Imkime labiau vertinti širdį atgręžiančių akimirkų svarbą ir kartais dalijimąsi šeimos pasakojimais panaudokime kaip priemonę surasti žmones, kuriuos nariai ir misionieriai galėtų mokyti. Padėkime tiems, kuriems tarnaujame, dažniau pasinaudoti dievotumo galiomis per vertą dalyvavimą tokiose apeigose kaip sakramentas, mirusiųjų krikštas ir patvirtinimas.
Linkiu jums aiškiai matyti, neabejotinai išgirsti ir visada atminti, kokia svarbi yra jūsų tarnystė Viešpaties darbe keičiant, atgręžiant ir gryninant širdis.