Kol susitiksime vėl
Ateities viltis
Autorius gyvena Arizonos valst., JAV
Tie patys vėjai, kurie mus blaško ir grasina sutriuškinti, taip pat sėja pasikeitimo ir augimo sėklas.
2001 m. rugsėjo 12 dieną mudu su žmona žingsniavome pirmyn atgal JAV Arizonos valst. Tuksono miesto ligoninės koridoriais, leisdami neramias valandas ir laukdami, kol gims mūsų sūnus. Šalia stovėjęs televizorius, kaip ir kiekvienas televizorius tame pastate, rodė prieš dieną Niujorke filmuotus vaizdus apie į šipulius ir dulkes subyrėjusius du kadaise miesto padangę skrodusius bokštus. Valandų valandas transliuojami vaizdai sukėlė mums nevilties jausmą. Atrodė, kad tai pats blogiausias metas į pasaulį atvesti kūdikį – pasaulis atrodė toks tamsus ir bauginantis.
Anksti kitą rytą gimė mūsų mažylis sūnus. Laikydamas rankose mūsų trapų vaiką mąsčiau apie niokojančius pastarųjų kelių dienų įvykius, priminusius 1988 metų gaisrus Jeloustouno parke. Liepsnos prarijo beveik 800 000 akrų (323 750 hektarų) miško. Parkas atrodė visiškai suniokotas. Per naujienas buvo rodomos išdegintos žemės ir tirštų juodų dūmų danguje nuotraukos. Jokios žmonių pastangos negalėjo greitai atstatyti to, kas buvo prarasta. Atrodė, kad net nenuilstantis gamtos atsinaujinimas ir gajumas negalėjo rungtis su naikinančia ugnies galia.
Tačiau kitą pavasarį įvyko tylus stebuklas – apanglėjusiame dirvožemyje ėmė dygti maži augalai ir gėlės. Pamažu žemėje ėmė vešėti vis daugiau ir daugiau gėlių, krūmų ir medžių. Parko atgimimas buvo lėtas, susidedantis iš daugybės šlovingų smulkmenų, bet laikui bėgant buvo pasiektas stulbinantis rezultatas.
Akimirkomis, kai užvaldo baimė, pasiglemžianti mus tarsi Jeloustouno ugnies liepsnos, kai mūsų tikėjimas ir viltis beveik išsekę, turime atminti, kad po kojomis turime tylų nepajudinamą pagrindą, kuris yra daug galingesnis už bet kokią blogio jėgą, su kuria teks susidurti. Helamanas paaiškina, kad šis pagrindas – tai „mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uol[a]“. Jei ant jos įsitvirtinsime, tai tuomet, „kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti” (Helamano 5:12).
Šiame pasaulyje susidūrę su siautulingomis blogio ir pagundų jėgomis galime pamanyti, kad paprasta nežymi Evangelijos įtaka yra užgožta ir nugalėta. Bergždžiai laukdami, kol neteisybė bus ištaisyta, kol skausmas bus nuramintas ir problemos išspręstos, galite jausti abejones ir neviltį. Tačiau tie patys vėjai, kurie mus blaško ir grasina sutriuškinti, taip pat sėja pasikeitimo ir augimo sėklas, o galinga Evangelijos jėga po žemiškosios egzistencijos dirva tyliai darbuojasi rengdama tūkstančius mažų vilties ir gyvybės sėklų.