Naujutėlis diakonas
„Ir taip pat visi tie, kurie priima šią kunigystę, priima mane, – sako Viešpats“ (DS 84:35).
Sakramento dalinimas yra didelė atsakomybė. Kas, jeigu jis suklys?
Bendžis stovėjo priešais veidrodį, taisydamas kaklaraištį. Jo balti marškiniai ir tamsiai mėlynos kelnės puikiai tiko. Plaukai buvo sušukuoti. Jis tikrai atrodė pasiruošęs būti įšventintas į diakonus. Tad kodėl jis taip jaudinosi?
Bendžis paėmė Raštus ir išėjo. Jis stengėsi negalvoti, kad šiandien bažnyčioje daug kas pasikeis. Be to, buvo nauja kunigystės pareiga, dėl kurios jis nerimaudavo vos tik pagalvodavo apie ją – sakramento dalijimas. Kas, jeigu kitą savaitę pirmą kartą dalindamas jis suklys? Išėjęs iš namų jis stengėsi ir apie tai negalvoti.
Sakramento susirinkimas praėjo kaip visada. Bet po jo Bendžis su savo šeima nuėjo į vyskupo Salazero kabinetą. Tai buvo tikrai kitaip. Įprastai šiuo metu jis dalyvautų įžanginėje Pradinukų pamokos dalyje.
Bendžis atsisėdo, o tėtis, vyskupas, Vaikinų prezidentas ir vyskupijos patarėjai uždėjo rankas jam ant galvos. Tėtis suteikė jam Aarono kunigystę. Per palaiminimą jaudulys Bendžio paširdžiuose praėjo. Jis pasijuto ramus ir laimingas.
Bendžis atsistojo ir paspaudė kiekvienam ranką. Tada jis apkabino mamą, savo brolį Džėjų ir savo mažą sesutę Mirasolę.
Po to nuėjo į Sekmadieninę mokyklą. Nors naujosios pamokos skyrėsi nuo Pradinukų organizacijos pamokų, jos atrodė pažįstamos. Pamoka buvo apie maldą. Jis buvo dalyvavęs daugelyje pamokų apie maldą Pradinukų klasėje. Bendžis lengviau atsiduso. Gal būti diakonu nebus labai sunku.
„Tai bus puiku, – po bažnyčios pasakė Džėjus. – Aš palaiminsiu sakramentą, o tu galėsi jį išnešioti.“
Jaudulys paširdžiuose vėl sukilo. „Taip, puiku“, – atsakė tyliai. Sakramento dalinimas buvo tai, ko Bendžis bijojo labiausiai!
Vėliau tą vakarą Bendžis rado tėtį, skaitantį ant sofos. „O kas, jei aš ką nors praleisiu ir jis negaus sakramento? – paklausė jis. – Kas, jei aš suklupsiu?“ Jis galėjo tai įsivaizduoti aiškiai kaip dieną: padėklas barkšteli į grindis ir taurelės pažyra į visas puses.
Tėtis uždėjo ranką Bendžiui ant peties. „Prisimenu, kai aš pirmą kartą dalinau sakramentą. Jaudinausi turbūt labiau nei tu dabar.“
Bendžis sumirksėjo iš nuostabos. „Tu? Tu juk nieko nebijai!“
Tėtis nusijuokė. „Buvau išsigandęs daugybę kartų. Ar žinai, kas man padėjo įveikti baimę?“
Bendžis akimirką pagalvojo. „Malda?“
Tėtis nusišypsojo. „Teisingai. Malda. Ir mano tėvas suteikė man palaiminimą. Ar norėtum, kad suteikčiau jį tau?“
Bendžis linktelėjo galvą. „Taip! Labai norėčiau.“
Šeima susirinko svetainėje. Tėtis uždėjo rankas Bendžiui ant galvos. Tėčiui kalbant, Bendžis jautė, kad akys ėmė ašaroti. „Atmink, – laimindamas ištarė tėtis, – kad per šventą apeigą gavai kunigystę. Dangiškasis Tėvas suteikė mums kunigystę, kad galėtume tarnauti kitiems. Jei tai darysi visa širdimi, būsi palaimintas tiek tarnystėje, tiek visose kitose srityse.“
Visą savaitę Bendžis meldė pagalbos. Kitą sekmadienį jis prisijungė prie diakonų sakramento salės priekyje. Jis atidžiai klausė, kaip Džėjus laimino duoną.
Staiga jis vėl pajuto jaudulį. Ar jis tikrai gali tai atlikti? Juk tai taip svarbu! Tada jis prisiminė tėčio palaiminimo pažadus. Kai jį apėmė Dvasia, nerimo jausmas dingo.
Jis paėmė padėklą ir užtikrintai žengė prie jam paskirtų eilių. Jis rūpestingai padavė padėklą moteriai pirmame suole.
Ji jam nusišypsojo. Bendžis taip pat nusišypsojo, suvokdamas, jog tarnauja Viešpačiui.
Adamo Kofordo iliustracija