2012
Skaistybės ir tyrumo mokymas
2012 m. spalis


Mūsų namai, mūsų šeima

Skaistybės ir tyrumo mokymasw

Paveikslėlis
Metju O. Ričardsonas

Mokydami savo vaikus apie lytinį artumą, gimdytojai gali naudotis šiais šešiais metodais.

Turiu privilegiją susitikinėti su viso pasaulio jaunimu ir jaunais suaugusiais žmonėmis, gyvenančiais skirtingomis sąlygomis. Kartą su ypač įspūdingais paaugliais kalbėjausi apie tyrumą, skaistumą ir dorovingą gyvenimą. Pasakęs jiems, kad man didelį įspūdį padarė jų komentarai, pasitikėjimas, išvaizda ir elgesys, paklausiau: „Kaip jūs išmokote taip aiškiai dėstyti mintis, užtikrintai atsakinėti ir nesivaržyti, kalbant tokia jautria tema?“ Viena mergina nedvejodama atsakė: „Turiu gimdytojus, kurie moko.“ Kiti pritariamai linktelėjo. Šis paprastas, bet kartu ir nepaprastas patyrimas pabrėžia, kokią įtaką savo vaikų gyvenime turi gimdytojai – ypač mokant apie tyrumą, skaistumą, lytinį artumą ir tinkamus santykius.

Deja, dauguma gimdytojų nepakankamai gerai savo vaikus moko apie lytinius santykius. Pavyzdžiui, apklausęs virš 200 aktyvių jaunų vienišų pastarųjų dienų šventųjų, pamačiau, kad tik 15 procentų jų savo gimdytojus laikė pirminiu šaltiniu informacijai apie lytinius santykius gauti. Tie jauni nevedusieji sakė, kad apie šią svarbią temą jie pirmiausia sužinojo iš draugų ir bendraamžių, interneto, žiniasklaidos, pramogų pasaulio, vadovėlių, artimųjų ar savo vadovų Bažnyčioje.

Suprantama, mokyti šia tema nėra lengva. Tačiau manau, kad būtent gimdytojai yra geriausi mokytojai, galintys perteikti šiuos šventus principus. Žemiau aprašyti metodai padės sukurti paprastus, veiksmingus ir ilgalaikius principus ir praktikas, kurios skatina veiksmingą mokymąsi ir mokymą, ypač mokant savo vaikus gyventi dorovingai ir skaisčiai.

Mokymas ir mokymasis turi prasidėti anksti. Gimdytojai, kurie savo vaikus veiksmingai moko lytinėmis temomis, supranta, kad dauguma vaikų su tokiomis temomis susiduria daug anksčiau, nei jie ar jų gimdytojai to tikisi ar nori. Daug vaikų su seksualinio pobūdžio turiniu internete susiduria jau 11 metų, o kai kurie net dar anksčiau. Pramogų pasaulio renginiuose, sporto varžybose, reklamoje ir net socialinėje žiniasklaidoje daugėja seksualinio pobūdžio vaizdų ir užuominų.

Kai kurie gimdytojai pagrįstai klausia: „Kada turėtume pradėti kalbėtis lytinio pobūdžio klausimais?“ Tai priklauso nuo vaiko amžiaus, brandos ir konkrečios situacijos. Gimdytojus, kurie atidžiai stebės savo vaikų elgesį, atidžiai jų klausysis ir neskubėdami apmąstys ir spręs, kada ir ko mokyti vaikus, ves Dvasia. Pavyzdžiui, pamenu, kai vos penkerių metų sulaukęs mano sūnus ėmė klausinėti apie anatomiją. Nors buvo kiek baugu, bet pasidarė aišku, jog jau atėjo laikas apie tai kalbėtis. Tačiau galvojant, kaip atsakyti, pasidarė aišku, kad dar nebuvo tinkamas metas su savo sūnumi kalbėtis visomis lytinio pobūdžio temomis.

Mokymas ir mokymasis turi vykti dažnai. Mokymasis yra procesas, o ne vienkartinis įvykis. Kai ateina laikas vaikus mokyti apie lytinį artumą ar panašiais klausimais, žmonės tai dažnai vadina „pasikalbėjimu“. Sąmoningai ar ne, bet šis terminas reiškia, kad gimdytojai šios temos moko vienintelio pokalbio metu. Tai nėra pats veiksmingiausias būdas vaikui mokytis. Gelbėtojas mokė, kad mes mokomės „eilutę po eilutės, priesaką po priesako“ (2 Nefio 28:30). Mokymas bus sėkmingesnis, jei prie temos sugrįšime mūsų vaikams truputį paaugus ir daugiau subrendus. Šį principą suvokiantys gimdytojai ruošiasi protiškai, emociškai ir dvasiškai, kad savo vaikus lytinio pobūdžio temomis galėtų mokyti jų vaikystėje ir paauglystėje.

Veiksmingas mokymasis ir mokymas priklauso nuo mokytojo ir mokinio santykių. Kai ateina laikas vaikus mokyti lytinio pobūdžio temomis, dauguma gimdytojų labiausiai jaudinasi nežinodami, jie turėtų sakyti. Nors tai svarbu, bet veiksmingas mokymas ir mokymasis toli gražu neapsiriboja vien kalbėjimu ir turinio išdėstymu. Tiesą sakant, kaip gimdytojai mokys savo vaikus gali būti daug svarbiau, nei tai, ką konkrečiai jie sakys. Tyrimai rodo, kad lytinio pobūdžio klausimais savo vaikus veiksmingiausiai moko tie gimdytojai, kurie atvirai bendrauja, reiškia meilę ir susirūpinimą ir aktyviai dalyvauja savo vaikų gyvenime.1

Mano neformaliai apklaustų jaunųjų pastarųjų dienų šventųjų komentaruose tendencingai atsispindėjo jų noras, kad gimdytojai būtų atviresni ir noriau kalbėtųsi lytinio pobūdžio temomis. Šie jauni suaugusieji leido suprasti, jog jie ne tik nori, kad jų gimdytojai įsitrauktų į šį procesą, bet taip pat, kad jų gimdytojai „kalbėtųsi su jais, o ne jiems“. Jie pageidavo „natūralių“, „normalių“, „jaukių“ ir žymiai mažiau „nepatogių“ pokalbių. Tai gimdytojus turėtų motyvuoti labiau stengtis būti prieinamesnius, sukalbamesnius, natūralesnius ir nesijaudinti dėl temos, situacijos ar net to, ar laikas tinkamas. Jei būtų tokia kaina, kurią turėtų sumokėti gimdytojai, norintys veiksmingai savo vaikus mokyti svarbiausių dalykų, tai toji kaina būtų toks gimdytojų elgesys, kad jų vaikai, kalbėdamiesi visomis temomis, ypač asmeninio pobūdžio, jaustųsi kuo jaukiau ir saugiau.

Mokymas ir mokymasis veiksmingiausias būna tuomet, kai tema yra aktuali ir tikra. Priklausomai nuo mūsų kalbėjimo manieros, mokymas apie lytinį artumą gali įgyti nepatogų, netikrovišką, nepraktišką ar net pamokslaujantį atspalvį. Sėkmės sulauksite tuomet, kai suvoksite, jog daugumai vaikų klausimų ir susirūpinimų kyla iš jų reakcijos į tikras situacijas ir pastebėjimus. Jei savo vaikams būsime dėmesingi, juos išklausysime ir juos stebėsime, tai tikrai žinosime, ko turime mokyti.

Pavyzdžiui, filmai, stiliai, mados, televizijos programos, reklamos ar dainų tekstai duoda geras progas pasikalbėti apie moralės standartus. Daugiau progų atsiras tuomet, kai stebėsime savo vaikų santykius ir elgesį su kitais, stebėsime jų ir jų bendraamžių aprangą, vartojamą kalbą, domėjimąsi priešinga lytimi, o taip pat bendruomenėje vyraujantį požiūrį į skaistumą ir moralės standartus. Yra gausybė tikroviškų progų su vaikais pasikalbėti apie moralę ir tyrumą.

Turbūt pats svarbiausias tokio tikroviško mokymo veiksnys yra pačių gimdytojų rodomas skaistumo, kuklumo ir tyrumo pavyzdys. Vaikai bus labiau linkę įsiklausyti ir sekti savo tėvų patarimais, jei tie patarimai bus grindžiami geru jų pavyzdžiu.

Priešingas teiginys irgi yra teisingas. Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Daugeliu atžvilgiu mūsų veiksmai kalba garsiau už mūsų žodžius. Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) mokė: „[Savo vaikams] turėtume rodyti tokį pavyzdį, kokį norėtume, kad jie sektų. Ar suprantame tai? Pernelyg dažnai matome gimdytojus, kurie iš savo vaiko ar vaikų reikalauja paklusnumo, gero elgesio, malonių žodžių, gražios išvaizdos, mielo balso ir šviesių akių, tačiau patys kupini kartėlio ir barnių! Tai labai netinkama ir nelogiška!“ Tokį netikusį elgesį mūsų vaikai pastebės ir turbūt suras pasiteisinimų elgtis panašiai.“2

Mokiniai geriausiai išmoksta tada, kai supranta, ką mokytojai moko. Pernelyg daug jaunuolių ir jaunų suaugusių žmonių reiškia susierzinimą dėl to, kad jų gimdytojai ir net vadovai Bažnyčioje yra linkę kalbėti „kodiniais žodžiais“, o mintis dėsto tokiais menamais terminais, kurie kelia daugiau klausimų nei atsakymų ir daugiau įtampos nei palengvėjimo. Tai ypač pasakytina kalbant apie lytinio pobūdžio temas.

Tarnaudamas vyskupu jaunų vienišų narių apylinkėje dažnai susilaukdavau klausimo, ką reiškia žodis „pètingas“. Mano ištikimieji apylinkės nariai buvo mokyti, kad neturėtų užsiiminėti pètingu, bet jų niekas nemokė, ką pètingas iš tikrųjų reiškia. Jiems buvo sunku laikytis nurodymo, kurio jie nesuprato.

Prezidentas Merionas Dž. Romnis (1897–1988), pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, aiškino, kad neužtenka vien mokyti taip, kad kiti suprastų, turime mokyti taip, kad niekas negalėtų suprasti neteisingai.3 Mūsų mokymas bus daug sėkmingesnis, jei vietoj kodinių žodžių ar net žargono vartosime tikslius ir tinkamus terminus. Taip puoselėsime savitarpio supratimą ir pagarbą.

Pažiūrėkite kaip Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo veiksmingai mokė moralės principų ir standartų. Jis sakė: „Bet koks lytinis artumas už santuokos ribų – turiu omenyje bet kokį sąmoningą kontaktą su kito žmogaus intymiomis kūno dalimis, su rūbais ar be jų – yra nuodėmė ir draudžiamas Dievo. Prasižengimu taip pat laikomas sąmoningas tokių emocijų stimuliavimas savo paties kūne.“4

Jei norime mokyti veiksmingai, turime užtikrinti, kad mūsų mokiniai suprastų žinią. Tokie paprasti klausimai kaip „Ar atsakiau į tavo klausimą?“ arba „Ar gerai tai paaiškinau?“ ar „Ar turi daugiau klausimų?“ yra labai naudingi.

Mokiniai atsiverčia tuomet, kai mokytojai žinią susieja su amžinaisiais principais ir standartais. Neturėtume susitelkti vien ties tinkamais „faktais iš gyvenimo“, nes veiksmingas Evangelijos mokymas vyksta tuomet, kai tuos faktus susiejame su „amžinojo gyvenimo faktais“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie savo kūnus galime kalbėti apie tai, kiek laiko mylintis Dangiškasis Tėvas kūrė mūsų kūnus, ir kaip su Jo kūriniais turėtume elgtis pagarbiai ir sutinkamai su Jo lūkesčiais.

Nors pasaulis skęsta amoralume, tačiau ateities kartoms vilties vis dar yra. Toji viltis siejama su gimdytojais, visiškai pasišventusiais augančios kartos mokymui apie tyrumą ir skaistumą. Gimdytojai, kurie savo vaikus moko tyro ir skaistaus gyvenimo, stengiasi plėsti savo supratimą ir tobulinti savo mokymo įgūdžius. Tai darydami jie supras, kad „Viešpats juos išaukštins, jeigu jie mokys taip, kaip įsakė Jis“. Nes galiausiai tai „yra meilės darbas – galimybė padėti kitiems teisiai naudotis savo valios laisve, ateiti pas Kristų ir gauti amžinojo gyvenimo palaimas“.5

Išnašos

  1. Žr. Bonita F. Stanton ir James Burns, „Sustaining and Broadening Intervention Effect: Social Norms, Core Values, and Parents“, Reducing Adolescent Risk: Toward an Integrated Approach, ed. Daniel Romer (2003), p. 193–200.

  2. Robertas D. Heilsas, „Our Parental Duty to God and to the Rising Generation“, Liahona, 2010 m. rugpjūtis, p. 74.

  3. Žr. Jacob de Jager, „Let There Be No Misunderstanding“, Ensign, 1978 m. lapkritis, p. 67.

  4. Ričardas G. Skotas, „Serious Questions, Serious Answers“, Liahona, 1997 m. rugsėjis, p. 31.

  5. Teaching, No Greater Call (1999), p. 4.

Deivido Stokerio fotoiliustracija © IRI.

[to come] fotoiliustracija.