Kaip padėti jaunimui įgyti dvasinės patirties

Melisa Meril

Bažnyčios žurnalai

Niekas neprivers jaunimo įgyti dvasinės patirties, tačiau šie tėvai ir vadovai suprato, kad yra daug tokios patirties skatinimo būdų, vedančių į atsivertimą.

Kai Viačeslavas ir Zoja Gulko iš Ukrainos pradėjo domėtis Bažnyčia, jų trylikametė dukra Kira nelabai tuo džiaugėsi. Ji atsisakė dalyvauti pamokose su misionieriais, o sužinojusi apie į namus atvykstančius vyresniuosius, „demonstratyviai užtrenkdavo savo kambario duris“, – prisimena jos mama.

Brolis ir sesuo Gulko, nusprendę prisijungti prie Bažnyčios, jautė, kad jei jiems pavyktų sudaryti tinkamas sąlygas Kirai pajausti Dvasią, tai jos širdis galbūt suminkštėtų. Kadangi pačios sesers Gulko liudijimas prasidėjo dalyvaujant kito žmogaus krikšte, ji paprašė Kiros ateiti į jos krikštą – tiesiog padėti jai po visko persirengti sausais rūbais. Sesers Gulko nuostabai, Kira sutiko.

„Ir tai įvyko!“ Sesuo Gulko prisimena: „Dangiškasis Tėvas veikia labai stebuklingai.“ Kira tikrai pajuto Dvasią, o praėjus kelioms savaitėms po tėvų krikšto, ji sutiko susitikti su misionieriais. Ji pradėjo skaityti Mormono Knygą. Po kelių savaičių sesuo Gulko pastebėjo virš Kiros stalo kabantį raštelį; jame buvo užrašyti žodžiai iš 2 Nefio 2:25. Praėjus dviem su puse mėnesio po jų pačių krikšto, Gulko jau dalyvavo savo dukros krikšte. Dabar, praėjus 20 metų, Kira jau ištekėjusi. Ji ir jos vyras Deivas yra užantspauduoti šventykloje ir Evangelijoje augina savo du sūnus. Ji ištikimai tarnavo daugelyje pašaukimų ir yra aktyvi Bažnyčioje.

Po šio nutikimo Zoja pasimokė svarbios pamokos, tinkančios tiek visą gyvenimą Bažnyčioje esantiems tėvams, tiek, kaip jos su vyru atveju, naujiems nariams: tėvai ir vadovai negali Evangelijos kišti per prievartą, tačiau jie tikrai gali kviestis juos į įvairias vietas ir sudaryti tokias sąlygas, kurių metu jaunimas pats galėtų patirti dvasinių išgyvenimų. Tie išgyvenimai savo ruožtu veda į atsivertimą.

Bet koks gi yra pats geriausias būdas sudaryti tokias sąlygas? Tėvai ir vadovai iš viso pasaulio dalinasi savo sėkminga patirtimi.

Duokite jaunimui progų tarnauti

Brazilijos San Paulo kuole esančios Granža Viana apylinkės vaikinai yra labai aktyvūs. Tačiau jų vadovai pastebėjo, kad kai kurie tų vaikinų turi asmeninių problemų ir nelabai sėkmingai vykdo savo kunigystės pareigas.

Vyskupijai pasitarus su Vaikinų organizacijos vadovais, buvo nutarta didesnį dėmesį skirti vaikinų tarnavimo veikloms, o ne pramoginėms ar pasilinksminimo veikloms. Buvo pradėti lankyti mažiau aktyvūs kvorumo nariai, einama su nuolatiniais misionieriais ir išnešiojamas sakramentas iš namų negalintiems išeiti apylinkės nariams. Vaikinams šios veiklos suteikė progų pritaikyti seminarijoje ir sekmadieniais mokytus principus (žr. 2 Nefio 2:26).

Ilgainiui „tos dvasinės veiklos juos labai pakeitė“, – praneša vienas iš kunigijos vadovų.

„Labai stebėjomės, kai vieną pasninko sekmadienį visi mūsų vaikinai išsakė savo liudijimus, – sakė jis. – Liudijimo metu jie ašarodami prisiminė tą gerą dvasią, kurią jautė tomis progomis. Vienas vaikinas pasakojo apie nutikimą, jam nunešus sakramentą vienam mūsų apylinkės senam nariui, jau trejus metus negalėjusiam pasikelti iš lovos. Jo žmona, ištikima sesuo, vaikinus priėmė su džiaugsmu ir viltimi. Po apeigos ji papasakojo, kokia laiminga jaučiasi dėl jos gyvenime esančios Evangelijos, nepaisant visų didelių problemų ir sunkumų, su kuriais susiduria. Jie pajuto Dvasią ir suprato, kaip Evangelija keičia žmonių gyvenimus. Šis nutikimas buvo toks ryškus, kad jie dar ilgai jo nepamirš – galbūt net visą gyvenimą.“

Jis pažymi, kad tokių dalykų tikrai nebūdavo „futbolo varžybose ar linksmose bendrose vaikinų ir merginų vakaronėse“. Jis sako, kad šis nutikimas pamokė jį, kaip svarbu skatinti tokius patyrimus, kurių metų jaunimas galėtų pajausti Dvasią.

„Bendravimo veiklos yra svarbios, – tęsia jis. – Tačiau dvasiniai patyrimai yra gyvybiškai svarbūs, nes jie padeda jaunimui stiprinti savo liudijimus.“

Kiekvieną sekmadienį Prancūzijos Anžė kuole esančioje Reno apylinkėje sesuo Delfina Letourt, Merginų organizacijos prezidentė, kiekvienai klasėje esančiai merginai duodavo po atviruką ir paprašydavo pasirinkti po vieną į Bažnyčią neatėjusią bendraamžę ir jai parašyti. Merginos parašydavo apie tos savaitės pamoką – ko išmoko ir kas jas įkvėpė – ir taip pat draugišką asmeninę žinutę. Tuomet sesuo Letourt arba viena iš jos patarėjų surinkdavo atvirukus ir paštu išsiuntinėdavo į Bažnyčią neatėjusioms merginoms.

Tokia veikla buvo paprasta, tačiau veiksminga, sako ji, ne tik todėl, kad neatvykusios merginos sužinojo, jog jas prisimena, tačiau dar ir todėl, kad atvirukus rašiusios merginos išmoko neužmiršti viena kitos.

„Nežymiais dalykais įvykdomi dideli stebuklai, – tarė ji (žr. Almos 37:6). – Matėme, kaip kai tai vyko. Tos merginos įgavo daugiau drąsos, o šis patyrimas padėjo joms sustiprinti savo liudijimus.“

Sujunkite jaunimą su Dievo žodžiu.

Alma mokė, kad Dievo žodžio pamokslavimas turi stiprų poveikį (žr. Almos 31:5). Deividas Elmeris, Vaikinų organizacijos vadovas iš Teksaso, JAV, tai žinojo ir savo vadovaujamiems vaikinams norėjo surengti turiningą skautų žygį, teikiantį patirties, kuri jiems padėtų pasiruošti ateičiai.

Brolis Elmeris pamaldžiai svarstė, ką galėtų papasakoti, ir pajuto įkvėpimą iš kalbos, kurią pasakė Vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Išvykos metu brolis Elmeris mokė iš tos kalbos, įskaitant vyresniojo Anderseno pasakojimą apie Sidnį Goingą, regbio žvaigždę iš Naujosios Zelandijos, kuris dėl galimybės tarnauti misijoje pristabdė savo sportinę karjerą. „Jūsų misija bus šventa galimybė atvesti žmones pas Kristų ir padėti pasiruošti Antrajam Gelbėtojo atėjimui“, – sakė vyresnysis Andersenas.¹

Tas patyrimas buvo stiprus, sako brolis Elmeris, nes jis mokė gyvojo pranašo žodžių. Tos dvasinės valandėlės pabaigoje visi vaikinai užrašė savo vardus ant regbio kamuolių – taip jie pasižadėjo tarnauti misijoje ir prisiminti, ko mokėsi ir ką jautė. Dauguma tėvų ir vadovų tą vakarą neskubėjo eiti miegoti, su vaikinais jie kalbėjosi apie tai, kaip misija paveikė jų gyvenimą.

„Mūsų Dievas yra asmeniškai bendraujantis; Jis pažįsta Savo jaunimą, – sako brolis Elmeris. – Jis žino jų gyvenimus, iššūkius ir kas su šiais vaikinais dedasi. Negali žinoti, kaip Jis veikia jų gyvenimuose. Mes, vadovai, teparuošiame jiems tinkamą aplinką, kurioje jie galėtų pajausti Dvasią. Galite naudotis Raštais ir pranašų žodžiais; tačiau būtent Viešpats, o ne mes, veikia jų širdyse.“

Būkite nuoseklūs

Brolis Elmeris sako, kad nori, jog vaikinai iš to žygio nepamirštų dar vieno dalyko: Evangeliją jie studijavo nuosekliai.

„Jutau, kad iš dalies mano pareiga buvo sudaryti jiems sąlygas pajausti Dvasią, o kad tai nutiktų, turėjau tai suplanuoti, – sako jis. – Vyresnysis Deividas A. Bednaris yra mokęs apie dvasinių tradicijų puoselėjimą savo gyvenime, tokių tradicijų kaip Raštų studijavimas, malda ir šeimos namų vakaras.² Nors tą savaitę mes buvome išvykoje, tačiau ir toliau laikėmės savo dvasinių tradicijų. Meldėmės visi drauge. Vaikinams pavedėme paruošti 10-ies minučių dvasinę valandėlę ryte, o jų vadovai ir tėvai paruošė dvasinę valandėlę vakare.

Mintis buvo ta, kad nors ir buvome išvykę iš namų, o mūsų užsiėmimai buvo kitokie nei įprastai, tačiau mūsų dvasinėms tradicijoms niekas nesutrukdė. Tie vaikinai gal prisimins, o gal ir neprisimins, ko konkrečiai buvo mokoma, tačiau viliuosi, kad jie atmins, jog mes išlaikėme dvasinės valandėlės, maldos ir Raštų studijavimo tradicijas.“

Mira Bokobo Garsija iš Filipinų taip pat žino apie nuoseklumo vertę, ir ji žino, kad to mokyti reikia pradėti namie. Sesuo Garsija ir jos vyras Edvinas turi tris sūnus ir šešias dukras, jiems nuo 8 iki 22 metų ir visi dalyvauja įvairiuose geruose užsiėmimuose. Nors tai gali reikšti, kad daug žmonių vaikščioja skirtingais keliais, tačiau ši šeima labai stengiasi pietus valgyti drauge.

„Maisto virimas, linksmas ruošimas ir valgymas yra vienas geriausių būdų surinkti mūsų vaikus“, – sako sesuo Garsija. Ji pažymi, kad valgio metas yra laikas atsipūsti, visiems susijungti ir padėkoti už Viešpaties palaimas.

Pasinaudokite esamomis progomis mokyti ir klausytis

Džoselin Fylden iš Naujosios Škotijos Kanadoje sako, kad pačios svarbiausios jos išmoktos pamokos auginant šešis vaikus, kuriems dabar yra nuo 20 iki 30 metų, yra susijusios ne tik su tiesioginiu mokymu, bet ir su „kūrimu aplinkos, kurioje vaikai patys galėtų mokytis tiesų“.

Neskubėkite jiems pasakyti, ką daryti, ar atsakyti į visus jų klausimus“ – sako ji. Vietoj to ji rekomenduoja nukreipti vaikus „atsakymų ieškoti mūsų pranašo ar Raštų mokymuose“. Ji priduria: „Taip pat būkite pasiruošę aptarti jų surastus atsakymus.“ Be to, kai jos pačios vaikai užduoda jai klausimų, ji kartais atsako klausimu: „O ką, jūsų manymu, turėtumėte daryti?“

„Tikėkite, kad jie pasirinks teisingai, – sako ji. – Kai per daugybę kasdienių savo vaikų mokymo akimirkų padedame jiems suprasti, kaip jų gyvenime veikia Dvasia, ir kai jie išmoksta jausti Dvasią, visa tai lyg katalizatorius skatina juos ieškoti naujų dvasinių potyrių, stiprinančių jų liudijimą apie mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus realumą. Prasideda bangelių efektas: kuo daugiau šviesos ir Dvasios teikiamos paguodos jie jaučia, tuo labiau trokšta ir siekia daryti tai, kas jų gyvenime išlietų dar daugiau Dvasios.“

Ji skuba pažymėti, kad jos šeimoje naudojami veiksmingi principai yra tie patys, kurių nuolat moko Bažnyčios vadovai. Pavyzdžiui, ji sako, kad nors kai kurie mokymai gali vykti formalių diskusijų forma, kaip antai šeimos namų vakaro, šeimos Raštų studijavimo ir šeimos maldos metu, tėvus Dvasia gali skatinti ieškoti ir kitų mokymo progų.³

„Pasivaikščiojimas kartu, pavėžėjimas į užsiėmimus, kamuolio pamėtymas [krepšinio žaidimas], valgymas kartu su šeima, darbas kartu, dainavimas ir tarnavimas kitiems tėra tik keli iš užsiėmimų, kurių metu savo šeimoje galime mokyti Evangelijos, – sako ji. – Pokalbis Evangelijos temomis natūraliausiai gaunasi tuomet, kai užsiimame kokia nors kita veikla.“

Kartu siekite bendro tikslo

Užbaigusi studijas Brigamo Jango universiteto Havajų filiale, Kajan Danisė Mok sugrįžo į namus Honkonge ir ten gavo Merginų organizacijos prezidentės pašaukimą. Nors pati dar pratinosi prie gyvenimo namie, karjeros pradžios ir tolimesnio mokslo magistro studijose, ji nuoširdžiai meldė įkvėpimo padėti savo vadovaujamoms merginoms sustiprinti liudijimus, paruošiančius jas ateičiai.

Vieną sekmadienį mokydama apie amžinąją perspektyvą, sesuo Mok pajuto raginimą kartu su labai jauna mergina paskaityti Mormono Knygą, nes taip nutiko, kad ši tebuvo vienintelė mergina, tądien atėjusi į Bažnyčią.

„Su patarėja greitai užsibrėžėme tikslą kartu su ta jauna mergina perskaityti Mormono Knygą, – sako sesuo Mok. – Ji nedvejodama priėmė šį iššūkį, nes šio tikslo sieksime visos kartu.“

Tada sesuo Mok, jos patarėja ir toji jauna mergina Facebook tinklalapyje sukūrė „draugių grupę“ ir tekstinėmis žinutėmis viena kitai primindavo apie skaitymą ir dalindavosi išmoktais dalykais.

Sesuo Mok sako, kad ji savo akimis matė, kaip dėl Raštų studijavimo nepaprastai keitėsi tos jaunos merginos gyvenimas. Pati sesuo Mok traukiniu kasdien, važinėdama į darbą, skaitydavo Raštus, dėl to ir ji pati buvo palaiminta. „Darydama pažangą gyvenime aš taip pat jutau Dvasią ir gavau atsakymus į savo maldas“, – sako ji.

„Iš patirties žinau, kad yra jaunuolių, kurie jaudinasi ir nėra tikri, ar gali įgyti liudijimą ir patirti tokių dvasinių išgyvenimų, kokius patyrė kiti, – tęsia ji. – Darbuodamiesi išvien, savo darbais juos patikiname, kad tai tikrai veikia ir kad esame tam, jog jiems padėtume kiekviename šio kelio žingsnyje.“