2012
Apmokėjimas ir žemiškoji kelionė
2012 m. balandis


Apmokėjimas ir žemiškoji kelionė

Iš kalbos, pasakytos Brigamo Jango universitete 2001 m. spalio 23 d. Viso teksto anglų kalba ieškokite speeches.byu.edu.

Padedanti Apmokėjimo galia suteikia mums galios daryti gera, būti geriems ir tarnauti daugiau, nei patys norėtume ar sugebėtume.

Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris

Pagrindinį Gelbėtojo Evangelijos tikslą lakoniškai suformulavo Prezidentas Deividas O. Makėjus (1873–1970): „Evangelijos tikslas yra … blogus žmones paversti gerais, gerus – dar geresniais ir pakeisti žmogaus prigimtį.“1 Taigi, žemiškoji kelionė skirta tam, kad iš blogų taptume geri ir dar geresni ir patirtume galingą širdies permainą – kad būtų pakeista mūsų puolusi prigimtis (žr. Mozijo 5:2).

Keliaujant šiuo keliu, vedančiu nuo blogo prie gero ir dar geresnio, ir stengiantis pakeisti savo širdis, Mormono Knyga yra mūsų instrukcijų knyga. Karalius Benjaminas taip mokė apie žemiškąją kelionę ir Apmokėjimo reikšmę tos kelionės sėkmingumui: „Nes prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks buvo nuo Adomo nuopolio, ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą.“ (Mozijo 3:19; kursyvas pridėtas.)

Atkreipiu jūsų dėmesį į dvi ypatingas frazes. Pirma – „nusivilks prigimtinį žmogų“. Kelionė nuo blogo prie gero – tai procesas, kai kiekvienas iš mūsų nusivelkame prigimtinį žmogų. Žemiškajame gyvenime visi esame gundomi kūno norų. Pati medžiaga, iš kurios buvo sukurti mūsų kūnai, yra iš prigimties puolusi ir visiems laikams pajungta nuodėmei, gedimui ir mirčiai. Bet mes galime ugdyti savo sugebėjimą nugalėti kūno norus ir pagundas „per … Kristaus apmokėjimą“. Kai suklystame, nusižengiame ar nusidedame, galime atgailauti ir tapti švarūs per išperkančią Jėzaus Kristaus apmokėjimo galią.

Antra – „taps šventuoju“. Ši frazė reiškia tęsinį ir antrąją gyvenimo kelionės nuo gero prie dar geresnio fazę, kitaip sakant, tapimą šventuoju. Ši antroji kelionės dalis, šis ėjimas nuo gero prie dar geresnio yra tema, kurią retai studijuojame ar mokome ir nepakankamai suprantame.

Spėju, kad daugeliui Bažnyčios narių kur kas geriau pažįstama išperkančios ir apvalančios Apmokėjimo galios prigimtis, o ne stiprinanti ir padedanti galia. Viena yra žinoti, kad Jėzus Kristus atėjo į žemę numirti už mus – tai yra Kristaus doktrinos pagrindas. Bet taip pat turime vertinti, kad Viešpats nori per Apmokėjimą ir Šventosios Dvasios galia gyventi mumyse – ne tik vesti mus, bet ir teikti mums galios.

Dauguma iš mūsų žinome, kad, pasielgus neteisingai, mums reikia pagalbos nuodėmės pasekmėms įveikti savo gyvenime. Gelbėtojas sumokėjo kainą ir suteikė mums galimybę apsivalyti per Jo išperkančią galią. Daugelis iš mūsų aiškiai suprantame, kad Apmokėjimas skirtas nusidėjėliams. Tačiau nesu toks tikras, jog žinome ir suprantame, kad Apmokėjimas skirtas ir šventiesiems – geriems vyrams ir moterims, kurie yra paklusnūs, verti, sąmoningi ir kurie stengiasi tapti dar geresni ir ištikimiau tarnauti. Galime klaidingai manyti, kad turime patys vieni nukeliauti kelionę nuo gero prie dar geresnio ir tapti šventieji vien savo ryžtu, valios jėga, savidrausme ir savo aiškiai ribotais sugebėjimais.

Gelbėtojo Evangelija moko ne vien vengti daryti bloga gyvenime; ji taip pat kviečia daryti gera ir tapti geriems. Apmokėjimas padeda mums nugalėti ir išvengti blogio, daryti gera ir tapti geriems. Gelbėtojo pagalba galime naudotis per visą žemiškąją kelionę – nuo blogo prie gero ir dar geresnio ir keičiant pačią savo prigimtį.

Nesakau, kad išperkanti ir padedanti Apmokėjimo galios yra atskiros ir savarankiškos. Greičiau šie du Apmokėjimo veiksniai yra susiję ir papildo vienas kitą; abiejų jų veikimas reikalingas visose gyvenimo kelionės fazėse. Taip pat yra lemtingai svarbu visiems mums pripažinti, kad abu šie svarbūs žemiškosios kelionės elementai – tiek prigimtinio žmogaus nusivilkimas ir tapimas šventuoju, tiek blogo nugalėjimas ir tapimas geru – vyksta Apmokėjimo galia. Asmeninė valios jėga, pasiryžimas ir motyvacija, veiksmingas planavimas ir tikslų nusistatymas yra būtini, bet galiausiai nepakankami, kad galėtume pergalingai užbaigti šią žemiškąją kelionę. Iš tiesų turime imti pasikliauti šventojo Mesijo nuopelnais, gailestingumu ir malone (žr. 2 Nefio 2:8).

Malonė ir padedanti Apmokėjimo galia

Bible Dictionary (Biblijos žodyne) parašyta, kad žodis malonė Raštuose dažnai vartojamas padedančios galios prasme:

Malonė tai žodis, dažnai vartojamas Naujajame Testamente, ypač Pauliaus raštuose. Iš esmės šis žodis reiškia dieviškas pagalbos ar stiprinimo priemones, teikiamas dėl dosnios Jėzaus Kristaus meilės ir gailestingumo.

Per Viešpaties Jėzaus malonę, kuria galime naudotis dėl Jo Apmokančios aukos, žmonija bus prikelta į nemirtingumo būseną – kiekvienas žmogus iš kapo atgaus savo kūną, paruoštą amžinajam gyvenimui. Panašiai per Viešpaties malonę žmonės per tikėjimą Jėzaus Kristaus Apmokėjimu ir atgailą dėl savo nuodėmių gaus stiprybės ir pagalbos daryti gera, ko jie kitaip, savo išgalėmis, negalėtų padaryti. Ši malonė yra padedanti galia, leidžianti vyrams ir moterims įgyti amžinąjį gyvenimą ir išaukštinimą po to, kai jie padaro viską, ką gali.“2

Malonė yra dieviška parama, arba dangiška pagalba, kurios kiekvienam iš mūsų gyvybiškai reikia, kad pasiruoštume celestialinei karalystei. Taigi, padedanti Apmokėjimo galia suteikia mums galios daryti gera, būti geriems ir tarnauti daugiau, nei patys norėtume ar sugebėtume.

Studijuodamas Raštus ir sutikęs žodį malonė, dažnai įstatau terminą „padedanti galia“. Pavyzdžiui, pažvelkime į šią eilutę, kurią visi gerai žinome: „Žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“ (2 Nefio 25:23). Manau, kad galėtume daug suprasti apie šį labai svarbų Apmokėjimo aspektą, jei kiekvieną kartą, Raštuose sutikę žodį malonė, įstatytume jo reikšmę „padedanti ir stiprinanti galia“.

Iliustracijos ir tikroji prasmė

Žemiškoji kelionė – tai ėjimas nuo blogo prie gero ir dar geresnio ir savo prigimties keitimas. Mormono Knygoje apstu pavyzdžių apie mokinius ir pranašus, kurie tos kelionės metu sužinojo ir suprato padedančią Apmokėjimo galią, ir buvo jos pakeisti. Kai imsime geriau suprasti šią šventą galią, mūsų Evangelijos suvokimas didžiai prasiplės ir praturtės. Toks suvokimas nepaprastai mus pakeis.

Nefis yra pavyzdys žmogaus, kuris žinojo ir suprato padedančią Gelbėtojo galią, ir pasikliovė ja. Prisiminkite, kad Lehio sūnūs sugrįžo į Jeruzalę įtikinti Izmaelį ir jo namiškius bendradarbiauti. Lamanas ir kiti keliavusieji su Nefiu iš Jeruzalės atgal į tyrus sukilo, ir Nefis ragino savo brolius tikėti Viešpačiu. Tos jų kelionės metu Nefio broliai surišo jį virvėmis ir planavo sunaikinti. Prašau atkreipti dėmesį į Nefio maldą: „O Viešpatie, pagal mano tikėjimą tavimi, išvaduok mane iš mano brolių rankų; taip, netgi duok man jėgos, kad galėčiau sutraukyti šituos raiščius, kuriais esu surištas.“ (1 Nefio 7:17; kursyvas pridėtas.)

Ar žinote, ko veikiausiai melsčiau aš, būdamas surištas savo brolių? „Prašau išgelbėk mane iš šios nemalonios padėties, DABAR PAT!“ Man ypač įdomu, kad Nefis neprašė pakeisti aplinkybių. Užuot tai daręs, jis meldė stiprybės pakeisti aplinkybes. Ir aš tikiu, kad jis meldėsi būtent taip todėl, kad žinojo, suprato ir buvo patyręs padedančią Apmokėjimo galią.

Nemanau, kad raiščiai, kuriais Nefis buvo surištas, stebuklingai nukrito nuo jo rankų ir riešų. Manau, kad jis buvo palaimintas tokiais jo įgimtus sugebėjimus pranokstančiu atkaklumu ir stiprybe, kad darbavosi „Viešpaties stiprybėje“ (Mozijo 9:17) – suko ir traukė virves, ir galiausiai galėjo jas sutraukyti tikrąja to žodžio prasme.

Tikroji šio epizodo prasmė kievienam iš mūsų yra aiški. Jeigu jūs ir aš suprasime ir panaudosime padedančią Apmokėjimo galią savo gyvenime, tai, užuot meldę pakeisti aplinkybes, mes melsime ir sieksime stiprybės pakeisti jas. Tapsime savarankiškais veikėjais, užuot buvę veikiami (žr. 2 Nefio 2:14).

Apsvarstykite Mormono Knygoje aprašytą pavyzdį, kaip Alma ir jo žmonės buvo persekiojami Amulono. Tiems geriems engiamiems žmonėms atėjo Viešpaties balsas, sakantis:

„Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; […]

Ir dabar buvo taip, kad naštos, kurios buvo užkrautos ant Almos ir jo brolių, buvo padarytos lengvos; taip, Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.“ (Mozijo 24:14–15; kursyvas pridėtas.)

Kas pasikeitė šiame epizode? Naštos nepasikeitė; žmonės nebuvo tuoj pat išvaduoti iš priespaudos iššūkių ir sunkumų. Bet Alma ir jo pasekėjai buvo sustiprinti, ir dėl padidėjusių sugebėjimų ir stiprybės jie galėjo lengviau nešti savo naštas. Šie geri žmonės dėl Apmokėjimo gavo jėgų veikti savarankiškai ir paveikti savo aplinkybes. O po to „Viešpaties stiprybėje“ Alma ir jo žmonės buvo nuvesti į saugią vietą Zarahemlos žemėje.

Jums pagrįstai gali kilti klausimas: „Dėl ko epizodas apie Almą ir jo žmones yra padedančios Apmokėjimo galios pavyzdys?“ Atsakymą rasite palyginę Mozijo 3:19 ir Mozijo 24:15.

„Ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą, ir taps kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės, norintis paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga jam uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui.“ (Mozijo 3:19; kursyvas pridėtas.)

Kai šioje žemiškoje kelionėje keičiamės iš blogo į gera ir į dar geresnį, kai nusivelkame prigimtinį žmogų, esantį kiekviename iš mūsų, kai stengiamės tapti šventaisiais ir pasikeisti savo prigimtimi, tada šioje eilutėje išvardintos savybės turėtų nušviesti, kokiais žmonėmis jūs ir aš tampame. Tapsime labiau panašūs į vaikus, klusnesni, kantresni ir labiau norintys paklusti.

Dabar palyginkime savybes, išvardintas Mozijo 3:19, su savybėmis, apibudinančiomis Almą ir jo žmones: „Ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.“ (Mozijo 24:15; kursyvas pridėtas.)

Matau stulbinantį ryšį tarp šiose eilutėse aprašytų savybių ir teiginio, kad gerieji Almos žmonės tapo dar geresni per padedančią Viešpaties Kristaus Apmokėjimo galią.

Prisiminkite Almos ir Amuleko istoriją, aprašytą Almos 14 skyriuje. Tame epizode daug ištikimų šventųjų buvo nužudyti ugnies liepsnose, o tie du Viešpaties tarnai buvo įkalinti ir mušami. Apsvarstykite Almos prašymą, kurį jis išsakė melsdamasis kalėjime: „O Viešpatie, duok mums stiprybės sulig mūsų tikėjimu, kuris yra tikėjimas Kristumi, netgi iki išsilaisvinimo.“ (Almos 14:26; kursyvas pridėtas.)

Čia vėl matome, kad Alma supranta padedančią Apmokėjimo galią ir pasitiki ja, ir tai atsispindi jo prašyme. Atkreipkite dėmesį į jo maldos rezultatą:

„Ir jie sutraukė virves, kuriomis buvo surišti. Ir kada žmonės tai pamatė, jie pradėjo bėgti, nes juos apėmė sunaikinimo baimė. […]

O Alma ir Amulekas išėjo iš kalėjimo, ir jie buvo nesužeisti; nes Viešpats davė jiems galią sulig jų tikėjimu, kuris buvo tikėjimas Kristumi.“ (Almos 14:26, 28; kursyvas pridėtas.)

Vėl matome, kad, geriems žmonėms kovojant prieš blogį ir stengiantis tapti dar geresniems ir dar veiksmingiau tarnauti „Viešpaties stiprybėje“, pasireiškia padedanti galia.

Kitas Mormono Knygos pavyzdys yra pamokantis. Almos 31 skyriuje rašoma, kaip Alma vadovauja misijai, stengdamasis sugrąžinti atsimetusius zoramitus, kurie pasistatę Rameumptomą meldėsi nustatyta ir išdidumo kupina malda.

Atkreipkite dėmesį į Almos asmeninę maldą dėl stiprybės: „O Viešpatie, ar nesuteiktum man stiprybės, kad galėčiau kantriai iškęsti šiuos suspaudimus, kurie ištiks mane dėl šitų žmonių nedorumo.“ (Almos 31:31; kursyvas pridėtas.)

Alma taip pat meldžiasi, kad panašius palaiminimus gautų ir jo bendražygiai misionieriai: „Ar nesuteiktum jiems stiprybės, kad jie galėtų pakelti savo suspaudimus, kurie ištiks juos dėl šitų žmonių nedorybių.“ (Almos 31:33; kursyvas pridėtas.)

Alma neprašė pašalinti jo suspaudimų. Jis žinojo, kad yra Viešpaties atstovas, ir prašė galios veikti ir paveikti savo situaciją.

Svarbiausias šio pavyzdžio pamokymas yra paskutinėje Almos 31 skyriaus eilutėje: „[Viešpats] davė jiems stiprybės, kad jie nekentėtų jokių kitokių suspaudimų, išskyrus prarytus Kristaus džiaugsmo. Ir buvo tai pagal Almos maldą; ir tai todėl, kad jis meldėsi tikėdamas.“ (38 eil.; kursyvas pridėtas.)

Suspaudimai nebuvo pašalinti, bet Alma ir jo bendražygiai buvo sustiprinti ir palaiminti per padedančią Apmokėjimo galią, kad „nekentėtų jokių kitokių suspaudimų, išskyrus prarytus Kristaus džiaugsmo“. Koks nuostabus palaiminimas. Ir kokia pamoka kiekvienam iš mūsų.

Padedančios galios pavyzdžių galime rasti ne tik Raštuose. Danielius V. Džonsas gimė 1830 m. Misūrio valstijoje ir prie Bažnyčios prisidėjo 1851 metais Kalifornijoje. 1856 metais jis dalyvavo gelbėjant rankinių vežimėlių grupes, kurias Vajomingo valstijoje užklupo baisios sniego pūgos. Po to, kai gelbėtojų grupė surado kenčiančius šventuosius ir kuo galėdami jiems padėjo, ir pasirūpino, kad ligoniai ir nusilpusieji būtų nugabenti į Solt Leik Sitį, Danielius ir būrelis kitų vaikinų pasisiūlė likti ir saugoti tos grupės mantą. Danieliui ir jo draugams paliktos atsargos buvo labai menkos ir greitai seko. Tai, kas vyko toliau, pasakojama šioje ištraukoje iš Danieliaus Džonso asmeninio dienoraščio:

„Netrukus žvėrių taip sumažėjo, kad nieko negalėjome sumedžioti. Suvalgėme visą prastą mėsą, kurią jau valgydami jausdavomės alkani. Galiausiai, kai ji baigėsi, neliko nieko, išskyrus odas. Bandėme valgyti jas. Daug jų išvirėme ir suvalgėme be jokių prieskonių, nuo ko visi sunegalavome. […]

Padėtis atrodė beviltiška, nes neliko nieko, išskyrus apgailėtinas žalias odas, nudirtas nuo badu kritusių galvijų. Prašėme Viešpatį nurodyti mums, ką daryti. Broliai nesiskundė, bet manė, kad reikia pasitikėti Dievu. […] Galiausiai atėjo mintis, kaip tai paruošti, ir aš patariau grupei, kaip reikia tai virti: nusvilinti ir nuskusti kailį; tai turėjo panaikinti blogą skonį, kuris atsirasdavo jį verdant. Nuskustą odą valandą laiko reikia virti dideliame kiekyje vandens, o po to tą vandenį su visais ištrauktais klijais išpilti; tada odą nuplauti ir gerai nuskusti, nuplaunant šaltu vandeniu; virti iki drebučių ir leisti ataušti, o tada valgyti pasibarsčius truputėliu cukraus. Tai buvo gana didelis vargas, bet mes nelabai ką daugiau beturėjome veikti, ir tai buvo geriau, nei mirti badu.

Mes prašėme Viešpatį palaiminti mūsų skrandžius ir pritaikyti juos šiam maistui. […] Dabar valgydami visi, rodos, gardžiavosi maistu. Prieš šį antrąjį bandymą buvome tris dienas nevalgę. Mėgavomės šiuo skaniu maistu apie šešias savaites.“3

Aš tokiose aplinkybėse turbūt melsčiau kažkokio kito maisto: „Dangiškasis Tėve, prašau atsiųsk man putpelę ar bizoną.“ Vargu, ar man topteltų melsti mano skrandį sustiprinti ir pritaikyti turimam maistui. Ką Danielius V. Džonsas žinojo? Jis žinojo apie padedančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią. Jis neprašė pakeisti jo aplinkybių. Jis meldė stiprybės įveikti savo aplinkybes. Lygiai taip, kaip buvo sustiprinti Alma bei jo žmonės, Amulekas ir Nefis, taip ir Danielius V. Džonsas turėjo dvasinę įžvalgą, ko prašyti maldoje.

Padedanti Kristaus Apmokėjimo galia stiprina mus daryti tai, ko niekada negalėtume padaryti patys. Kartais pagalvoju, ar mes lengvo gyvenimo pastarosiomis dienomis pasaulyje – mikrobangų krosnelių, mobilių telefonų, automobilių su oro kondicionavimu ir patogių namų pasaulyje – kada nors išmoksime pripažinti, kad kasdien esame priklausomi nuo padedančios Apmokėjimo galios.

Sesuo Bednar yra nuostabiai ištikima ir kompetentinga moteris. Iš jos tylaus pavyzdžio išmokau svarbių pamokų apie padedančią galią. Stebėjau jos ištvermę, kai ją rytais smarkiai ir nuolat pykindavo – iš tikrųjų visą dieną ir taip kasdien aštuonis mėnesius – per kiekvieną iš trijų jos nėštumų. Kartu meldėmės, kad ji būtų palaiminta, bet tas išbandymas niekada nebuvo pašalintas. Tačiau jai buvo suteikta jėgų fiziškai padaryti tai, ko ji negalėtų padaryti savo jėgomis. Taip pat daugybę metų stebėjau, kaip ji buvo sustiprinta, kad galėtų pakelti pasaulietiškos visuomenės pašaipas ir panieką, su kuria susiduria pastarųjų dienų moteris, klausanti pranašiškų patarimų ir daranti šeimą ir vaikų auklėjimą aukščiausiu prioritetu. Dėkoju ir reiškiu pagarbą Suzanai, kad padėjo man išmokti tokias neįkainojamas pamokas.

Gelbėtojas žino ir supranta

Almos 7 skyriuje skaitome, kaip ir kodėl Gelbėtojas gali teikti padedančią galią:

„Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.

Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“ (Almos 7:11–12; kursyvas pridėtas.)

Gelbėtojas kentėjo ne vien už mūsų nedorybes, bet taip pat ir už nelygybę, neteisybę, skausmą, sielvartą, emocines kančias, kurios taip dažnai mus apninka. Nėra tokio fizinio skausmo, sielvarto, dvasinių kančių, negalios ar silpnybės, kurias jūs ar aš patirsime žemiškoje kelionėje, kurių pirma nebūtų patyręs Gelbėtojas. Jūs ir aš silpnumo valandą galime sušukti: „Niekas nesupranta. Niekas nežino.“ Galbūt nė vienas žmogus ir nežino, bet Dievo Sūnus puikiai žino ir supranta, nes Jis patyrė ir nešė mūsų naštas anksčiau už mus. Ir kadangi sumokėjo aukščiausią kainą ir nešė tą naštą, Jis tobulai atjaučia ir gali mums ištiesti Savo gailestingumo ranką daugybėje mūsų gyvenimo akimirkų. Jis gali pagelbėti, paguosti, paremti – tikrąja prasme bėgti mums į pagalbą – ir padaryti mus tokius stiprius, kokie patys niekada negalėtume būti, ir padėti padaryti tai, ko niekada negalėtume padaryti, pasikliaudami vien savo jėgomis.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:28–30.)

Liudiju apie beribę ir amžiną Viešpaties Jėzaus Kristaus auką ir dėkoju už ją. Žinau, kad Gelbėtojas gyvas. Esu patyręs tiek Jo išperkančią galią, tiek Jo padedančią galią ir liudiju, kad šios galios yra tikros ir prieinamos kiekvienam. Verždamiesi pirmyn savo žemiškoje kelionėje „Viešpaties stiprybėje“ mes tikrai galime padaryti ir įveikti viską.

Išnašos

  1. Žr. Franklin D. Richards, iš Conference Report, Oct. 1965, p. 136–37; taip pat žr. David O. McKay, iš Conference Report, Apr. 1954, p. 26.

  2. Bible Dictionary, „Grace“; kursyvas pridėtas.

  3. Daniel W. Jones, Forty Years among the Indians (n.d.), p. 57–58.

O mano Tėve, aut. Saimonas Djuvis

Džefo Vordo iliustracija

Džefo Vordo iliustracija

Džefo Vordo paveikslo Pažvelkite į mano rankas fragmentas