Kol susitiksime vėl
Apmokėjimu pagrįsta viltis
Iš kalbos, pasakytos per dvasinę valandėlę Brigamo Jango universitete 2008 m. lapkričio 4 d. Visą kalbos tekstą anglų kalba rasite apsilankę svetainėje speeches.byu.edu.
Viltis turi remtis ne tik žinojimu ir liudijimu, bet ir asmeniniu Apmokėjimo pritaikymu.
Esu sutikęs žmonių, praradusių visas viltis. Jiems atrodė, kad atgaila skirta ne jiems, o ir atleidimas jiems nebepasiekiamas. Tokie žmonės nesupranta apvalančios Apmokėjimo galios. O jeigu ir supranta, jie netaiko sau Jėzaus Kristaus kančių Getsemanėje ir ant kryžiaus prasmės. Bet kuriam iš mūsų prarasti viltį, kad mūsų gyvenimas gali būti apvalytas, reiškia atsisakyti Jo kančių mūsų labui gilumos, galios ir apimties.
Prieš daugelį metų gavau pavedimą kuolo konferencijos metu pasikalbėti su 21-ių metų jaunuoliu, kad įvertinčiau jo vertumą tarnauti misijoje. Na, visuotiniai įgaliotiniai paprastai neveda vertumo pokalbių su potencialiais misionieriais. Taigi, tai buvo neįprasta. Skaitant tam tikras aplinkybes, dėl kurių iškilo to pokalbio būtinybė, man suspaudė širdį. Šis vaikinas buvo padaręs rimtų nuodėmių. Klausiau savęs, kodėl manęs paprašė pasikalbėti su tokios praeities žmogumi, darydamas išvadą, kad būtų labai neįprasta, jei rekomenduočiau jį į misionierius.
Po konferencijos šeštadienio vakaro sesijos nuėjau į kuolo prezidento kabinetą to pokalbio. Man belaukiant, priėjo gražus vaikinas nuostabiu veidu. Ėmiau galvoti, kaip jam atsakyti, nes mačiau jo norą pasikalbėti, o manęs laukia susitikimas su labai audringos praeities vaikinu. Tada jis prisistatė. Jis ir buvo tas vaikinas, kurio laukiau.
Kabineto vienumoje aš jam uždaviau tik vieną klausimą: „Kodėl aš su tavimi kalbuosi?“
Jis papasakojo apie savo praeitį. Baigęs pradėjo aiškinti savo žengtus žingsnius ir pereitas asmenines kančias. Jis kalbėjo apie Apmokėjimą – apie beribę Apmokėjimo galią. Jis išsakė savo liudijimą ir išreiškė meilę Gelbėtojui. Ir tada pasakė: „Tikiu, kad paties Gelbėtojo kančios Getsemanėje ir Jo auka ant kryžiaus yra pakankamai galingos, kad išgelbėtų netgi tokį žmogų kaip aš.“
Sujaudintas jo nuolankumo ir paliestas Dvasios tariau: „Aš rekomenduosiu tave tarnauti Jėzaus Kristaus atstovu.“ Tada dar pasakiau: „Noriu tavęs paprašyti tik vieno. Noriu, kad būtum geriausias misionierius visoje Bažnyčioje. Tik tiek.“
Po trijų mėnesių mudu su seserimi Endžli kalbėjome misionierių mokymo centre. Dvasinės vakaronės pabaigoje, bendraudamas su misionieriais, pastebėjau vaikiną labai pažįstamu veidu.
Jis paklausė: „Ar atsimenate mane?“
Truputį susigėdęs pasakiau: „Atsiprašau, žinau, kad turėčiau atsiminti, bet neatsimenu.“
Tada jis pasakė: „Leiskite man pasakyti, kas esu. Esu pats geriausias misionierius misionierių mokymo centre.“ Ir aš juo patikėjau.
Šio vaikino viltis buvo pagrįsta ne tik žinojimu ir liudijimu apie Apmokėjimą, bet ir asmeniniu šios dovanos pritaikymu. Jis suvokė, kad ji buvo skirta asmeniškai jam! Jis pažino Apmokėjimo galią ir jos suteikiamą viltį tada, kai viskas atrodė prarasta ir beviltiška.