Pašaukimas atsivertusiajam
Buvau nauja atsivertusioji ir nemokėjau groti pianinu. Esu neapsakomai dėkinga už pašaukimą tarnauti skyriaus pianiste, kuris pakeitė mano gyvenimą.
Netrukus po to, kai būdama 10-ies metų buvau pakrikštyta Lapenrantoje, Suomijoje, gavau pirmąjį pašaukimą Bažnyčioje. Tai buvo 1960 metais, ir mūsų mažam skyriui labai reikėjo, kad kažkas akompanuotų giesmėms per sakramento susirinkimus. Tai daryti pašaukė mane.
Nors mama mane ir mano brolį visada skatino ugdyti savo meninius sugebėjimus, aš nemokėjau groti pianinu, ir mūsų namuose jo nebuvo, bet aš norėjau įvykdyti savo pašaukimą, taigi sudarėme planą.
Šeimos namų vakaro metu kalbėjome apie tai, ką mums reiškia šis pašaukimas. Tačiau, kadangi mano mama buvo našlė su dviem mažamečiais vaikais, žinojome, kad mums bus labai sunku nusipirkti pianiną ir mokėti už pamokas. Nusprendėme, kad visi esame pasiryžę sudėti reikalingas aukas.
Pirmoji mano šeimos auka buvo finansinė. Nusprendėme, kad nuo pavasario iki rudens, užuot važiavę autobusu, važiuosime dviračiais. Mano brolis Martis buvo narsus ir ypač gerai įgudo važinėti dviračiu – net per sniegą ir ledą. Aš nepirkau rūbų ir išmokau siūti. Taip pat išmokome taupiai gyventi. Šalia mano senelių namų užveisėme daržą ir pasiruošėme maisto žiemai. Mūsų „atostogos“ buvo mūsų mamos kelionės į šventyklą Šveicarijoje arba iškylos ir stovyklos prie namų.
Antroji mano šeimos auka buvo laikas. Mes pasidalinome namų ruošos darbus ir iš naujo suplanavome savo veiklas bei namų ruošos darbus, kad turėčiau pakankamai laiko mokytis groti pianinu. Mama dažnai pastebėdavo, jog dėl mūsų aukų ir sunkaus darbo mes neturime laiko įsivelti į bėdas kaip kiti mūsų bendraamžiai. Iš tikrųjų mano pašaukimas tapo šeimos pašaukimu kur kas anksčiau, nei sugrojau pirmą natą.
Pradėjau imti pamokas pas vietinės mokyklos muzikos mokytoją. Praktikavausi naudodamasi popierine klaviatūra ir pianinu bažnyčioje. Kai mano pianino mokytojas kėlėsi gyventi kitur, mes nupirkome jo pianiną, ir aš buvau priimta mokytis pas mūsų rajone žinomą pianino mokytoją.
Giesmes groti mokiausi savarankiškai ir daug praktikavausi su skyriaus muzikos vadove. Visi mane drąsino – net kai praslysdavo ausį rėžianti nata. Mano mokytoja pašiurpo, sužinojusi, kad grojau žmonėms, gerai neišmokusi ir neįsiminusi kūrinių. Bet net grojimas viena ranka buvo geriau nei jokio akompanavimo.
Į pamokas važinėjau dviračiu, o, atėjus žiemai, stengiausi eiti pėsčiomis ar čiuožti slidėmis. Sekmadieniais eidavau į Bažnyčios susirinkimus viena, kad galėčiau atvykti valandą anksčiau pasipraktikuoti. Apsisprendžiau važiuoti autobusu tik tuo atveju, jei temperatūra nukristų žemiau -15° C. Į lietų ar sniegą nekreipiau dėmesio. Einant laikas neprailgdavo, nes man draugiją palaikė daugybė nuostabių giesmių. Eidama kartu su pionieriais ėjau per prerijas (žr. „Šventieji šen“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 2), ėjau ten, kur Sionės kalno viršūnėj vėliava (žr. „Viršūnėj vėliava“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 30), ir ėjau išvien su jaunimu, kuris niekada nesusvyruos (žr. „True to the Faith“, Hymns, no. 254). Niekaip negalėjau susvyruoti, turėdama tokį palaikymą – nors mūsų šeima buvo vieninteliai pastarųjų dienų šventieji mūsų miestelyje rytinėje Suomijoje, Rusijos pasienyje.
Bėgant metams, išmokau geriau groti ir galėjau skleisti muziką, o ne vien groti teisingas natas. Išmokau pamaldžiai atrinkti giesmes, kad susirinkime būtų Dvasia. O svarbiausia, kad per muziką atėjo mano liudijimas apie Evangeliją. Jei kildavo koks nors klausimas, aš lengvai galėjau prisiminti giesmių nešamus jausmus, žodžius ir pamokymus. Žinojau, kad Evangelijos principai ir apeigos yra tikri, nes mokiausi jų eilutė po eilutės ir nata po natos.
Prisimenu vieną ypatingą dieną, kada mano pasižadėjimas laikytis tų principų buvo išbandytas. Man buvo 14 metų. Man patiko plaukimas ir svajojau plaukti Olimpinėse žaidynėse. Sekmadieniais varžybose nedalyvaudavau, bet vis tiek tobulinausi. Galiausiai, artėjant Olimpinėms žaidynėms Mechike, treneris pakvietė mane dalyvauti specialiame parengime.
Deja, tas parengimas vykdavo kiekvieną sekmadienio rytą, sekmadieninės mokyklos metu. Bandžiau ieškoti pasiteisinimo, kad, galėčiau vykti į treniruotę ir praleisti sekmadieninę mokyklą, nes spėčiau grįžti į vakarinį sakramento susirinkimą. Susitaupiau autobuso bilietui ir viską suplanavau. Šeštadienį prieš pirmą treniruotę pasakiau mamai apie savo planą.
Pamačiau liūdesį ir nusivylimą jos akyse, bet ji tik pasakė, kad pasirinkti turiu aš ir kad esu išmokyta, kas yra teisu. Tą naktį niekaip negalėjau iš savo galvos išmesti žodžių „Elkis teisiai“ („Choose the Right“, Hymns, no. 239). Šie žodžiai sukosi mano galvoje kaip sugedusi plokštelė.
Sekmadienio rytą plaukimo krepšį laikiau vienoje rankoje, o muzikos krepšį – kitoje. Tikėjausi, jog tai įtikins mano mamą, kad einu į bažnyčią. Nuėjau prie autobuso stotelės. Autobuso, vežančio į baseiną, stotelė buvo mano gatvės pusėje, o autobuso, vežančio į bažnyčią, – kitoje. Belaukdama ėmiau nerimauti. Ausyse skambėjo melodija giesmės „Ką gero šiandien padariau?“ („Have I Done Any Good?“, Hymns, no. 223) – giesmės, kuri tą dieną buvo numatyta sekmadieninei mokyklai. Iš patirties žinojau, jog dėl sudėtingų ritmo ir melodijos bei aukštų natų be stipraus akompanimento ši giesmė bus tikra nesėkmė.
Man besvarstant, priartėjo abu autobusai. Manęs paimti sustojo autobusas, vežantis į baseiną, bet sustojo ir autobuso, vežančio į bažnyčią, vairuotojas, klausiamai žiūrėdamas į mane, nes žinojo, kad visada lipdavau į jo autobusą. Kelias sekundes visi žiūrėjome vienas į kitą. Ko aš laukiau? Juk buvau pasirinkusi Viešpatį (žr. „Who’s on the Lord’s Side?“, Hymns, no. 260). Pažadėjau eiti tenai, kur norės Jis (žr. „Aš eisiu tenai, kur norėsi Tu“ Giesmės ir vaikų dainos, p. 46). Sprendimą laikytis Jo įsakymų jau buvau priėmusi žymiai anksčiau (žr. „Keep the Commandments,“ Hymns, no. 303).
Mano protui dar nespėjus pasivyti širdies, iniciatyvos ėmėsi mano kūnas. Mečiausi per gatvę mojuodama tam kitam vairuotojui. Sumokėjau už bilietą ir nuėjau į bažnyčion vežančio autobuso galą, matydama, kaip mano plaukimo svajonės nuvažiuoja priešinga kryptimi.
Visi galvojo, jog tądien verkiau dėl to, kad jaučiau Dvasią. Bet iš tikrųjų verkiau dėl to, kad mano vaikystės svajonė ką tik sudužo, ir dėl to, jog man buvo gėda, kad svarsčiau plaukti ar neplaukti šabo dieną. Bet tą sekmadienį, kaip ir kitus prieš ir po jo, aš įvykdžiau savo pašaukimą.
Kai atėjo laikas vykti į kolegiją, buvau išmokiusi diriguoti ir groti pianinu kelis skyriaus narius. Kolegijoje toliau grojau pianinu ir ėmiau vargonavimo pamokas. Maniau, kad, atsisakydama sportinio plaukimo, visiems laikams praradau galimybę nuvykti į Lotynų Ameriką, bet gavusi magistro laipsnį Brigamo Jango universitete, aš tarnavau misioniere Kolumbijoje. Misijos metu mokiau groti pianinu. Tiems šventiesiems norėjau palikti muzikos dovaną. Kolumbijos vaikai ir jaunimas karštyje nueidavo ne vieną kilometrą, kad galėtų mokytis groti pianinu. Jie taip pat pradėjo groti viena ranka, kol išmoko groti abiem. Kad išmoktų groti pianinu, jie sudėjo daugiau aukų nei aš.
Praėjo daugiau nei 50 metų nuo mano krikšto. Esu daug ir toli keliavusi nuo savo namų Suomijoje, bet visur, kur tik teko pabuvoti, visada reikėjo žmogaus, kuris grotų giesmes. Universali muzikos kalba pastatė supratimo ir meilės tiltus daugelyje vietų.
Šiandien mano rankos yra lėtos ir pažeistos artrito. Mane pakeitė kur kas gabesni muzikantai. Mano mama dažnai liūdi, žiūrėdama atgal į mano pirmus metus Bažnyčioje, sudėtas aukas, nueitus kilometrus ir į tai, ko atsisakiau. Ji baiminasi, kad šaltis prisidėjo prie mano artrito. Tačiau aš net džiaugiuosi savo „kovų randais“. Aš išliejau savo džiaugsmus ir sielvartus per muziką. Išmokau juoktis ir verkti savo pirštais.
Mano širdis dainuoja iš dėkingumo, kai galvoju, jog Dangiškasis Tėvas ir mano vadovai tiek rūpinosi, kad pašaukė jaunutę mergaitę atlikti tokią sunkią užduotį. Tas pašaukimas padėjo man giliai suprasti Evangeliją ir padėti kitiems per muziką jausti Dvasią. Esu gyvas įrodymas, kad naujiems atsivertusiesiems reikia pašaukimo – net mažoms mergaitėms, nemokančioms groti pianinu. Per savo pirmąjį pašaukimą supratau, kad su Dievu nėra neįmanomų dalykų ir kad Jis turi planą ir tikslą kiekvienam Savo vaikui. Per muziką aš gavau nesudrebinamą liudijimą apie sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Maiko Malmo iliustracijos