Šventas darbas
Jis klausėsi visko, ko jį mokėme. Bet kodėl jis nepaėmė Mormono Knygos, kai ją daviau jam?
Vieną vakarą mudu su misijos porininku pasibeldėme į vieno vaikino duris. Jis buvo užsienietis, studijuojantis viename iš daugelio Londono universitetų. Jis pakvietė mus vidun, ir mes paaiškinome, kas esame Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriai. Mums pasirodė, kad jis labai norėjo daugiau sužinoti apie Evangelijos sugrąžinimą. Todėl paliudijome apie Pranašą Džozefą Smitą ir papasakojome jam apie Dangiškojo Tėvo mums duotą šventą knygą, kuri vadinasi Mormono Knyga. Pažymėjome, kad šventa ji todėl, jog liudija apie Jėzų Kristų.
Paaiškinome, kad jis pats gali įsitikinti jos tikrumu ir pasiūlėme jam paimti knygą. Kai jam padaviau Mormono Knygą, jis atsikėlė nuo kėdės ir nesakęs nei žodžio išėjo iš kambario. Akimirką dar palaikiau Mormono Knygą savo rankose, sumišusioje tyloje susižvalgiau su porininku ir pasimečiau. Padėjau knygą ant stalo.
Pamatėme, kad mūsų jaunasis draugas virtuvėje nusiplovė rankas ir nusišluostė jas rankšluosčiu. Sugrįžęs į kambarį jis nuo stalo pakėlė Mormono Knygą ir paprasčiausiai pasakė: „Mano žmonės visada nusiplauna rankas prieš liesdami ką nors švento.“ Pravirkau žiūrėdamas, kaip šis vaikinas švariomis rankomis pirmą kartą atvertė Mormono Knygą ir vartė jos šventus puslapius.
Alma mokė, kad Raštai yra šventi ir saugomi tam, kad vestų sielas į išgelbėjimą. Savo sūnui Helamanui jis pasakė: „Dievas patikėjo tau šituos šventus dalykus, kuriuos jis išsaugojo šventus ir kuriuos jis laikys bei saugos savo išmintingam tikslui, kad galėtų parodyti savo galią ateities kartoms.“ (Almos 37:14.)
Į misiją buvau pasiųstas mokyti sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos, bet tas vaikinas su švariomis rankomis tą kartą mokė mane. Daugumoje kultūrų – įskaitant manąją – prieš Raštų skaitymą nereikia plautis rankų, bet šis paprastas pagarbos gestas man pagarbiai ir galingai priminė apie Mormono Knygos šventumą.
Saimono Džonso fotoiliustracija