Atstatymo palaimos
Išvydusi žemės drebėjimo padarinius, nuliūdau. Tačiau tada suvokiau, kad Dievas myli tiek tuos, kurie mirė, tiek tuos, kurie išgyveno.
Kadangi gyvenu Šanchajuje, Kinijoje, galėjau kartu su mokyklos grupe vykti į Sičuano provinciją pietvakarių Kinijoje padėti statyti namus nukentėjusiems nuo prieš kelis metus tą kraštą nusiaubusio žemės drebėjimo. Sunkiai dirbome klodami plytas, maišydami skiedinį, stumdydami karučius, pilnus plytų, ir vorele vieni kitiems perduodami plytas. Antrą dieną man pradėjo skaudėti nugarą, o mano pirštinėse buvo daugybė skylių. Bet ta išvyka man buvo nepamirštamas patyrimas ir stiprino mano liudijimą apie mano pačios ir kiekvieno žmogaus asmeninę vertę – vieną iš Merginų organizacijos vertybių.
Kiekvieną dieną sunkiai dirbdama pastebėjau, kad augo mano tikėjimas mano pačios asmenine verte. Gerai jaučiausi, nes buvau užsiėmusi tų žmonių, kuriems sekėsi blogiau nei man, gyvenimo sąlygų gerinimu.
Taip pat turėjome galimybę apsilankyti vienoje to krašto mokyklų. Kai atvykome, mus pasitikti atbėgo pulkas gražių mažų vaikų. Išvydusi visus tuos nuostabius vaikučius, taip pat suvokiau jų asmeninę vertę. Visi jie yra nuostabūs Dievo vaikai, ir stipriai pajutau, kad Jis myli ir pažįsta kiekvieną iš jų.
Mano kelionei einant į pabaigą mums pasitaikė proga nuvykti į poilsiavietę, kur ruošėmės papietauti. Tačiau atvykę sužinojome, kad žemės drebėjimas ją sugriovė. Tai buvo labiausiai suniokota vieta, kokią tik buvo tekę matyti. Dėl tokio reginio norėjosi verkti. Pastatų sienos ir lubos buvo įgriuvusios, šalimais buvę medžiai išvartyti, visur stūksojo griuvėsiai. Nuo kalno buvo atriedėjęs ir į namo šoną įsirėžęs milžiniškas riedulys, nuo kurio įgriuvo siena ir įlūžo lubos. Viename tarpduryje mėtėsi batas.
Kai mąsčiau apie tai ir apie tą faktą, kad tos nelaimės metu žuvo žmonės, sunku buvo suprasti, kaip Dangiškasis Tėvas galėjo leisti, kad tai nutiktų. Argi Jis jų nemylėjo? Tada prisiminiau, ką aptarinėjome Merginų organizacijos pamokoje, ir suvokiau, kad tikrai Jis juos mylėjo. Jis pažinojo ir mylėjo kiekvieną asmeniškai. Visi, mirę tą dieną, buvo Dievo vaikai. Iš pradžių taip galvojant pasidarė dar liūdniau. Tačiau tada suvokiau, kad tie žmonės yra dvasių pasaulyje ir gali sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą. Ta mintis paguodė mane ir dėl jos pajutau ramybę.
Žinau, kad esu Dievo vaikas, ir mano asmeninė vertė yra didelė. Visi esame mūsų Dangiškojo Tėvo, kuris mus asmeniškai pažista, vaikai. Jis myli mus širdingiau ir stipriau, nei kuris iš mūsų galėtų įsivaizduoti. Dirbant ir tarnaujant tarp tų žmonių, kurie taip stipriai nukentėjo nuo Sičuano žemės drebėjimo, tas supratimas giliai įsišaknijo manyje.
Ešlė Dajer (dešinėje) padėjo atstatyti namus vietiniams gyventojams po 2008 metų žemės drebėjimo Sičuane, Kinijoje.
Nuotrauka spausdinama Ešlei Dajer leidus