2011
Plaukimas tiesiu kursu Maršalo Salose
2011 m. balandis


Plaukimas teisingu kursu Maršalo Salose

Plaukiant akmeningomis gyvenimo seklumomis, visiems naudingas ištikimų narių vadovavimas, padedantis mums grįžti į dangiškuosius namus.

Senovės jūrininkai jūromis keliaudavo orientuodamiesi pagal saulės, mėnulio ir žvaigždžių padėtį danguje. Naktimis jie įdėmiai žvelgė į Šiaurinę žvaigždę – jos pastovi vieta suteikia dangaus inkarą jūrininkams, padėdama jiems plaukti teisingu kursu į kelionės tikslą.

Ramiojo vandenyno Maršalo Salose jūrininkai išrado dar vieną metodą. Ten tarp atolų ir salų bangos ritasi, arba vandenynas banguoja, pastovia kryptimi. Patyręs jūrininkas gali šimtus mylių keliauti nuo vienos salos iki kitos sekdamas tuo painiu vandens srovių raizginiu, kurio kiekviena srovė yra kaip vienpusio judėjimo gatvė. Žinantieji, kur tos srovės yra ir kurlink jos teka, gali saugiai nuvesti kitus keliautojus į jų kelionės tikslą.

Taip ir Jėzus Kristus Bažnyčios nariams yra tobulas pavyzdys, kurio šviesa mus veda teisingu kursu. Jo įstatymai ir apeigos, kaip tos vandenyno srovės, gali saugiai nuvesti mus į mūsų dangiškuosius namus. Vis dėlto visiems mums padeda ir kiti žmonės, kurie tarnaudami ir palaikydami veikia išvien su Vyriausiuoju Šturmanu. Čia pateikiamose istorijose trys Bažnyčios nariai iš Maršalo Salų pasakoja, kaip kiti padėjo jiems rasti kelią per akmeningas seklumas ir audras bei vedė juos pas Kristų.

Teisios moters įtaka

Hirobas Obeketangas sėdi atsilošęs ant sofos ir šypsosi. Juodu su žmona Linda ką tik baigė šeimos namų vakarą su savo keturiais vaikais ir seserimis misionierėmis. Jie taip pat pavaišino misionieres žuvų patiekalu. Žuvys buvo patiekiamos su akimis ir uodegomis, kaip įprasta Madžūre, Maršalo Salų sostinėje. Pasakodamas apie savo gyvenimą Hirobas išsako, koks esąs dėkingas už Bažnyčią, Evangeliją ir savo šeimą, ypač už savo žmoną.

Dabar 2009 metų birželis. Vakar buvo įkurtas Maršalo Salų Madžūro kuolas, ir Hirobas pašauktas tarnauti pirmu kuolo vykdančiuoju sekretoriumi. Pasak tuometinio kuolo prezidento Arlingtono Tibono, Hirobas „yra labai, labai stiprus“, vienas iš ištikimų salos vadovų.

Tačiau Hirobas iš karto pasako, kad dar visai neseniai taip nebuvo. Iš tiesų jis vadina savo žmoną stipria, tuo žmogumi, kuris pakeitė jo gyvenimą. Jis paaiškina: „Pasikrikštijau, kai man buvo aštuoneri, bet kai suėjo 16-ka, tapau mažiau aktyvus.“

Po kelių metų juodu su Linda ėmė gyventi kartu, nors nebuvo susituokę. Linda nebuvo Bažnyčios narė. 2000 metais sužinojusi, kad būdamas vaiku Hirobas pasikrikštijo, Linda netrukus susidomėjo Bažnyčia ir ėmė susitikinėti su seserimis misionierėmis.

Hirobas prisimena: „Ji studijavo dvejus metus ir nusprendė, kad nori krikštytis. Mums reikėjo pirma susituokti, bet aš visai nenorėjau tuoktis. Buvau sutrikęs, pasidavęs pasaulio pagundoms. Nesupratau šeimos svarbos, man tai nerūpėjo ir nieko nenorėjau klausyti.“

Nors ir nepasikrikštijusi, Linda augino jų vaikus pagal Bažnyčios standartus. Kas metai ji prašydavo Hirobo ją vesti, kad ji galėtų pasikrikštyti; kas kartą jis sakydavo ne. Bėgant metams dvi jų dukros pasikrikštijo, bet Hirobas nebuvo jų krikštuose.

Tada, 2006 metais, jų devynmetis sūnus Takaojas mirė nuo ūmios ligos ir aukštos temperatūros. Palaikyti šeimos į laidotuves atvyko apie 300 narių iš Madžūro apygardos.

„Jų palaikymas tikrai man daug ką reiškė, – sako Hirobas. – Pradėjau manyti, kad Dievas tikriausiai bando man kažką pasakyti.“

Jis pradėjo galvoti apie tai, kad jo žmona negali pasikrikštyti dėl jo, nors pats esąs Bažnyčios narys. Jis prisimena: „Ji vis stiprėjo ir stiprėjo. Ji tikrai įkvėpė mane.

Taigi, aš atsisėdau ir mąsčiau apie tai, kaip pragyvenau jau pusę savo gyvenimo. Paklausiau savęs: „Ar ir toliau darysiu tai, ką darau? Ar turiu galimybę tarnauti Dievui antrą savo gyvenimo pusę?“ Ėmiau melstis ir mąstyti apie grįžimą į Bažnyčią, kad pradėčiau tarnauti Dievui.“

Hirobas ėmė studijuoti su misionieriais ir iš naujo mokytis doktrinos. Maršalo Salų Madžūro misijos prezidentas Nelsonas Blikas, kaip ir kiti nariai, tarp kurių buvo apygardos prezidentas Arlingtonas Tibonas, susidraugavo su juo. Galiausiai Hirobas įsipareigojo grįžti ir netrukus jau ėjo ne tik į sakramento susirinkimą, bet ir į Sekmadieninę mokyklą bei kunigijos susirinkimą. Pagaliau Hirobas apsisprendė.

„Kai grįžau, tariau sau: „Aš apsisprendžiau. Štai ką darysiu.“ Ir tai visiškai pakeitė mano gyvenimą.“

Hirobas ir Linda susituokė 2008 m. rugpjūčio 30 d. Netrukus jis gavo Aarono kunigystę ir pakrikštijo savo žmoną. Po dviejų mėnesių Horibas gavo Melchizedeko kunigystę ir buvo pašauktas tarnauti apygardos vykdančiuoju sekretoriumi.

Hirobas pažvelgia į žmoną ir nusišypso. „Jai buvo sunku patikėti, kad tai aš ją pakrikštijau, – sako jis. – Įsivaizduokite: ji laukė aštuonerius metus, nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų. Ji nuostabi.“

Teisaus tėvo pavyzdys

Kartais mūsų vedlys, kaip jūrininkas, dirba artimai su mumis, mokydamas to, ką mums reikia žinoti, kad gyvenime sėkmingai rastume teisingą kelią. Dažnai jūrininkas daro tai rodydamas mums sektiną pavyzdį. Taip įvyko ir su Patricijos Horiuči tėvu Frenku.

Susitikęs misionierius Frenkas ėmė reguliariai kviestis juos pietų. Netrukus jie pradėjo jį mokyti. Tačiau daugiau niekas šeimoje nenorėjo turėti reikalų su Bažnyčia. Patricija sako, kad „pamatę ateinančius misionierius, mes visi pabėgdavome – aš ir mano jaunesnieji broliai bei seserys“.

Tada 2007 m. liepą misijos prezidentas Nelsonas Blikas pakrikštijo Frenką. Patricijai ir jos artimiesiems tai buvo daug ką nulėmęs įvykis.

Ji pasakoja: „Pamačiau, kad mano tėvas ėmė keistis. Žinojau, jei Evangelija galėjo paliesti tėvo širdį, ji gali paliesti ir manąją ir pakeisti mano gyvenimą. Taigi nusprendžiau studijuoti su seserimis misionierėmis. Jos pakvietė mane studijuoti Mormono Knygą ir Bibliją. Mudu su broliu prieš tai buvome susikivirčiję ir aš jam nebuvau atleidusi. Tada Raštuose perskaičiau, kad jei atleisi kitiems, tai Dievas atleis tau.“ (Žr. 3 Nefio 13:14–15.)

Patricija suvokė, kad turi atleisti broliui, kad pradėtų keisti savo gyvenimą ir būtų tyra bei rami. Taigi ji taip ir padarė.

Ji sako: „Atsikračiusi blogo nusistatymo ir tapusi nauju, Dievo įsakymų besilaikančiu žmogumi, patyriau didelį džiaugsmą. Žinojau, kad turiu pasikrikštyti, kad galėčiau būti tikrojoje Bažnyčioje. Bažnyčia nukreipė mane teisingu keliu. Ji atskyrė mane nuo blogos įtakos ir išmokė gerbti savo gimdytojus, toliau mokytis mokykloje ir laikytis teisingo kelio.“

Teisaus žmogaus įtaka

Kaip ir Hirobas Obeketangas, Lidija Kaminaga gimė Bažnyčioje, bet paauglystės metais tapo mažiau aktyvi. Tačiau jos sugrįžimo istorija yra nepaprasta ir išskirtinė.

Tiek Lidija, tiek jos vyras Kaminaga Kaminaga, abu augo Bažnyčioje. Kaminaga sako: „Niekada neabejojau dėl Bažnyčios mokymų. Visada jais tikėjau.“

Bet Lidijos gyvenimas pasuko kita linkme. Ji pasakoja, kad būdama septintoje klasėje „buvau vienintelė mormonė mokykloje ir jaučiausi nepritampanti prie kitų. Todėl dariau tai, ką darė draugai. Klaidingai sustačiau prioritetus.“

Lidijos tėvai pasiuntė ją gyventi pas šeimą Provo mieste, Jutoje, JAV, tikėdamiesi, kad jų įtaka įkvėps Lidiją gyventi pagal Evangeliją. Nors ir daug išmoko, kas vėliau gyvenime jai labai padėjo, tuo metu ji nenorėjo būti aktyvi Bažnyčioje.

2002 m. sausį, vos mėnesiui praėjus po Kaminagos grįžimo iš misijos Japonijoje, Lidija persikėlė atgal į Maršalo Salas. Netrukus po to jie susipažino. Nors Lidija negyveno pagal Bažnyčios standartus, Kaminaga vis lankydavosi jos namuose apsimesdamas, kad ateina pas jos sūnėną Garį Zakijusą.

Pagaliau Kaminaga apsisprendė pakalbėti su jos gimdytojais dėl pasimatymų su Lidija, t.y. dėl tinkamo ir tyro laiko praleidimo su ja. Nors pradžioje jie bandė atkalbėti jį, Kaminaga sako, kad „galiausiai pasakiau jiems: „Ji dar gali pasikeisti.“ Kai tai pasakiau, jausmai kambaryje pasikeitė. Jos tėtis apsiašarojo ir tarė: „Visada norėjau, kad ji grįžtų Bažnyčion. Gali pabandyti.“

Iš pradžių Lidija į Kaminagą nežiūrėjo rimtai. Galų gale, juk jis buvo tvarkingas grįžęs misionierius, o ji ilgai nelankė Bažnyčios.

„Bet jis matė tai, ko aš nemačiau“, – aiškina Lidija. Kadangi ji nesusitikinėjo su niekuo kitu, tai sutiko vaikščioti su juo į pasimatymus. „Jis sugrąžino mane atgal. Būdama jo pasimatymų draugė, turėjau sutvarkyti savo elgesio standartus. Jis priminė man apie mano krikšto metu sudarytas sandoras. Jis priminė man apie daugybę tų dalykų, kurių iš tiesų labai ilgėjausi, kaip, pavyzdžiui, Raštų skaitymo ir šeimos namų vakarų. Mudu su Kaminaga kartu dalyvaudavome tarnavimo projektuose, skaitėme Mormono Knygą, ėjome į dvasines vakarones. Jis man parodė, kaip gyventi kitaip. Eidavau ne tik į sakramento susirinkimą, bet ir į Sekmadieninę mokyklą ir Paramos bendriją.“

Taip pasimatymuose tinkamai ir dvasiškai pakylėjančiai leidžiant laiką, Lidijos gyvenimas pradėjo keistis, o jos liudijimas – augti. Tačiau jai vis dar reikėjo kai ką susitvarkyti.

Ji pripažįsta: „Buvo sunku sugrįžti. Atgailauti nėra lengva, bet turiu labai stiprų liudijimą apie atgailą. Įvairiais atžvilgiais mūsų pasimatymai padėjo mums pažinti vienas kitą geriau ir man grįžti į Bažnyčią, pažiūrėti į viską kitaip.“

„Jie sustiprino mūsų santykius“, – prideda Kaminaga.

Lidija ir Kaminaga susituokė 2002 m. lapkričio 28 d. Po metų jie buvo užantspauduoti Havajų Laije šventykloje ir studijavo Brigamo Jango universiteto Havajų filiale. Šiuo metu su savo trimis vaikais jie gyvena Maršalo Salose. Lidija tarnauja kaip jų apylinkės Sekmadieninės mokyklos mokytoja vaikinams ir merginoms, o Kaminaga tarnauja kaip Vaikinų organizacijos prezidentas.

Kaip liudija Haribas, Patricija ir Lidija, kai kantriai ir atkakliai siekiame Viešpaties palaiminimų, daug kas tampa įmanoma. Sekantieji Gelbėtoju ir klausantieji Šventosios Dvasios kuždesių gali, kaip tas senovės jūrininkas, vedantis keliautojus namo, padėti kitam žmogui rasti teisingą kursą.

Viršuje kairėje: Hirobas Obeketangas (ankstesniajame puslapyje parodytas su savo šeima) dirba viešbučio direktoriumi. Apačioje: Patricija Horiuči buvo pirmosios Maršalo Salų jaunų vienišų žmonių konferencijos, įvykusios 2009 m. birželį, vadovė (apačioje dešinėje).

„Turiu stiprų liudijimą apie atgailą“, – sako Lidija Kaminaga. Čia ji su vyru Kaminaga ir dukterimi Velisa.

Nuotraukos Džošujos Dž. Perkio, išskyrus tas, kur nurodyta kitaip; burlaivio nuotrauka © Getty Images