Bažnyčia manęs nedomina
Tanintoja Sikstonas, Maršalo Salos
Kai žmona paklausė, ar misionieriai galėtų mokyti mūsų sūnus, su Bažnyčia nenorėjau turėti nieko bendra. Bet nepasakiau ne, kadangi ji jau buvo Bažnyčios narė.
Kai misionieriai du kartus per savaitę ėmė ateidinėti į mūsų namus, aš eidavau į kaimynystėje gyvenusio draugo namus. Mano draugas buvo stiprus kitos krikščioniškos bažnyčios narys. Kas kartą man pas jį atėjus, jis norėdavo kalbėtis apie Bibliją. Pasakiau jam, kad nesidomiu tuo ir nenoriu studijuoti religijos. Bet jis vis mėgino mane įtikinti, kol galiausiai sutikau. Taigi aš ilgą laiką studijavau Bibliją su savo draugu, o tuo metu misionieriai mokė mano berniukus.
Atėjo eilinis kartas misionieriams apsilankyti mūsų namuose. Bet užuot išėjęs, nusprendžiau likti kitame kambaryje. Misionieriams pradėjus mokyti mano sūnus, panorau išgirsti daugiau. Priėjau prie durų, kad galėčiau geriau girdėti. Jie mokė mano sūnus apie apaštalus ir pranašus.
Vėliau suvokiau, kad noriu sužinoti daugiau. Pakalbėjau su misionieriais ir nusprendžiau pokalbiuose su jais dalyvauti konfidencialiai. Mano žmona visada buvo šalia, bet niekas kitas apie tai nežinojo.
Taigi, kai misionieriai dukart per savaitę ateidavo mokyti mano berniukų, aš eidavau į savo draugo namus. Kitą dieną, jie mokydavo mane.
Kartą, mano draugui pasakius kažką blogo apie Bažnyčią, aš ją gyniau. Kaip ir daugelis žmonių Maršalo Salose, jis nedaug žinojo apie Bažnyčią ir neteisingai suprato kai kuriuos mokymus, kuriais tiki pastarųjų dienų šventieji. Kai jis vėl pasakė kažką neigiamo, aš vėl gyniau Bažnyčią.
Taip viskas vyko septynis mėnesius. Tada kartą suvokiau, kad Šventoji Dvasia patvirtina man, kad viskas, ko mane moko misionieriai, yra tiesa. Suvokiau, kad turiu pasikrikštyti, nors vis dar mažai žinojau apie Evangeliją.
Po savo krikšto, 2007 metais, jaučiausi labai laimingas. Pradėjome taupyti pinigus kelionei į šventyklą Havajuose, kur 2008 m. gruodį mudu su žmona ir trimis mūsų vaikais buvome užantspauduoti kaip šeima.
Buvimas Bažnyčios nariu padarė didžiulę įtaką mano gyvenimui. Nusprendžiau mesti antrą darbą restorane, kadangi namo pareidavau vėlai ir mano rūbai dvokdavo tabako dūmais. Neapaisant to, kad praradome papildomas pajamas, Viešpats mumis pasirūpino.
Žinau, kad Bažnyčia yra tikra ir kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas, kadangi jaučiau Dvasią ir patyriau daug palaimų.