Jo kančia palengvina mūsų kančias
Barbara Vinter, Arizona, JAV
Esu slaugytoja naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje ir rūpinuosi sergančiais, kartais labai mažais, kūdikiais. Vieną vakarą mane paskyrė prižiūrėti mažą berniuką, gimusį 17 savaičių per anksti ir sveriantį vos pusę kilogramo. Jo rankutės buvo mažytės, plonos kojelės buvo tokio pat storio kaip mano pirštas, o pėdutės – kaip mano nykštys. Dėl sunkių kvėpavimo problemų gydytojai nesitikėjo, kad jis išgyvens tą naktį.
Kai naujagimis kovoja dėl gyvybės, visame skyriuje įsivyrauja santūri tyla. Visi jaučia padidėjusią įtampą, ypač to kūdikio slaugytoja, o tą naktį ja buvau aš. Jo gimdytojai prabuvo su juo beveik visą dieną ir buvo labai pavargę. Jo motina nuėjo į savo kambarį, kad nors kiek pailsėtų.
Kūdikio kambaryje stovėjo inkubatorius, stebėjimo prietaisai, respiratorius ir įvairūs siurbliai, palaikantys jam gyvybę. Kadangi jis labai sirgo ir jam reikėjo labai intensyvios priežiūros, tai nakčiai man nepaskyrė kitų pacientų. Visą naktį turėjau būti šalia jo, užsiėmusi vaistais, procedūromis bei testais ir jo būklės stebėjimu.
Nakčiai slenkant, mėginau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei būčiau jo motina. Sielvartas būtų nepakeliamas.
Švelniai nuvaliau jam veiduką, paliečiau jo mažytes rankas ir kojas, atsargiai pakeičiau apklotą ir patogiai paguldžiau jį švelniame naujame apklote. Mąsčiau, ką dar galėčiau padaryti dėl savo mažojo paciento. Ką darytų jo motina? Ką Dangiškasis Tėvas norėtų, kad padaryčiau?
Ši brangi tyra dvasia netrukus turės grįžti pas savo Tėvą danguje. Klausiau savęs, ar jis bijo. Mąsčiau apie savo vaikus. Kai jie buvo maži ir ko nors išsigąsdavo, dainuodavau jiems. Jų mėgstamiausia daina buvo „Dievo vaikas aš“. Gniauždama ašaras ėmiau dainuoti tam kūdikėliui.
Kaip slaugytoja, mačiau vamzdelius ir kraują, skaičiavau kūdikio krūtinės pakilimus ir nusileidimus, klausiausi jo širdies plakimo ir stebėjau skaičius stebėjimo prietaisuose. Kaip pastarųjų dienų šventoji, aš mačiau celestialinę dvasią ir žavėjausi išgelbėjimo planu.
Nakčiai einant į pabaigą, jo sveikata pablogėjo. Galiausiai jam prasidėjo kraujavimas į plaučius.
Ryte mano mažasis pacientas tyliai išėjo anapus uždangos. Jis paliko savo motinos rankas ir buvo paimtas „namo pas tą Dievą, kuris davė [jam] gyvybę“ (Almos 40:11).
Tą naktį aš labiau priartėjau prie Gelbėtojo ir Dangiškojo Tėvo. Geriau suvokiau Viešpaties meilę žmonijai ir Jo meilę man. Prisiminiau, netgi nustebau, kokią gilią meilę Jam jaučiu. Pajutau troškimą kas dieną ir kas širdies dūžį būti vis geresnė ir švelnesnė, daugiau atleidžianti ir užjaučianti – panašesnė į Jį.