Mano netikėta Velykų šventė
Vaikystėje Velykos man visada buvo ypatinga šventė. Po bažnyčios mano tėvai mokydavo šeimą apie Apmokėjimą ir Prisikėlimą, o vakare įvykdavo nuostabi puota. Toje džiaugsmingoje vakarienėje dažnai svečiuodavosi draugai. Dėl šių tradicijų Velykos tapo mano mėgstamiausia švente – šventu šeimos laiku švęsti Gelbėtojo prisikėlimą.
Vienais metais, studijuodama Londone, suvokiau, jog per tas Velykas būsiu viena. Mano apylinkės susirinkimai prasidėdavo tik vėlyvą popietę, taigi ryte laikas slinko labai lėtai. Galvojau apie savo šeimą, už jūrų marių švenčiančią šią dieną be manęs, ir mano širdį suspaudė tuštuma ir liūdesys.
Iš pradžių norėjau pasiduoti savigailai, bet tada ėmiau mąstyti, ką galėčiau padaryti, kad praleisčiau dieną prasmingai. Pagalvojau apie žmones, su kuriais kas dieną prasilenkiu perpildytuose metro. Daugelyje didelių miestų metro dažnai glaudžiasi elgetaujantys benamiai vyrai ir moterys. Dažnai pajusdavau jiems užuojautą, tad suvokiau, kad Londone ne vien tik aš praleisiu Velykas viena. Staiga atėjo mintis, jog padėti nepažįstamiems žmonėms yra geras būdas parodyti savo dėkingumą už vaikystėje švęstas nuostabias Velykas.
Pagaminau sumuštinių ir kartu su vaisiais, krekeriais ir gėrimais sudėjau į keletą atskirų maišelių. Tada nuėjau į metro ieškodama žmonių, kurių kai kada ankščiau vengiau. Dauguma buvo tikrai dėkingi už maistą. Kiekvienam sakiau: „Linksmų Velykų!“
Kai teliko vienas maišelis, priėjau vyrą, kuris atrodė ypač vargingai. Jo rūbai buvo purvini, veidas išvagotas kančios, o akyse matėsi gilus liūdesys. Kai pasiūliau jam maišelį su maistu, jis nustebęs pažvelgė į mane.
„Kas tai?“ – paklausė jis.
„Tai – maistas, pone“, – atsakiau.
„Ačiū jums, labai jums ačiū“, – pasakė jis. Jo veido išraiška staiga tapo džiugi ir dėkinga. Jis nekantriai suspaudė maišelį, laikydamas jį tarsi tai būtų didelė brangenybė.
„Prašom, – tariau aš, pajutusi graudulį dėl tos veido išraiškos. – Linksmų Velykų, pone!“
„Linksmų Velykų!“ – atsakė jis.
Eidama į namus prisiminiau karaliaus Benjamino žodžius: „Nes štai, argi visi mes nesame elgetos?“ (Mozijo 4:19.) Suvokiau, kad be Gelbėtojo visi mes būtume išvaryti, paniekinti ir palikti vieniši. Bet Gelbėtojas tiesia mums ranką ir siūlo tai, ko labai norime: viltį, kad galime būti tyri, kad vėl gyvensime ir jog kada nors sugrįšime pas Jį.
Susidūrusi su nuodėme ir mirtimi, aš taip pat stoviu prieš Gelbėtoją kaip elgeta. Jis tiesia man ranką, siūlydamas gailestingumą. Kada nors, kai stovėsiu priešais Jį, mano veidas atspindės tą gilų dėkingumą, kurio nedidelę dalelę prabėgomis pamačiau to vargano žmogaus veide.
Eidama namo, ėmiau verkti. Vienišumo jausmo nebeliko, jį pakeitė džiaugsmas ir gilesnis karaliaus Benjamino žodžių bei Gelbėtojo gailestingumo supratimas. Tyliai padėkojau Viešpačiui už netikėtą to žmogaus dovaną man. Aš daviau jam paprasčiausio maisto, jis grąžino man tikrą Velykų šventę.