2008
Žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas
2007 m. kovo


Žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas

Pradėjusi studijuoti Brigamo Jango universiteto Aidaho filiale (tuo metu Riks koledže) labai ilgėjausi savo šeimos. Bet keliems mokymosi mėnesiams praėjus aš prisitaikiau prie studentiško gyvenimo ir maloniai leidau laiką. Buvau savo bute ir mokiausi, kai suskambo telefonas.

„Kriste, turiu tau blogą žinią, – drebančiu balsu pasakė mano mama. – Šiąnakt dėl stipraus širdies smūgio mirė tavo tėvas.“

Kai bandžiau suvokti, ką išgirdau, mane užliejo emocijos. Vos prieš kelias dienas mačiau savo tėvą, bet nebuvo nė minties, jog tai bus paskutinis kartas. Tėčio mirtis buvo didelis sukrėtimas visai mūsų šeimai bei mano namų apylinkei. Tėčiui tebuvo 53 metai, ir jis tarnavo mūsų vyskupu.

Po to ėjusios dienos buvo pilnos šeimos, draugų, apylinkės narių bei kaimynų skambučių ir vizitų. Iš aplinkinių jautėme didžiulę meilę. Per tėčio laidotuves šeimos nariai pasakojo atsiminimus apie gyvenimą su juo, ir mes liudijome apie išgelbėjimo planą ir gyvenimą po mirties.

Tėtis buvo atsidavęs vyras, pasišventęs pastarųjų dienų šventasis, geras skautas ir nuostabus tėvas. Savo gyvenimu jis palaimino daugybę žmonių. Po laidotuvių mano vyresnysis brolis pašventino kapą, ir mes, visa šeima, atsistoję, raudodami sugiedojome „Dievo vaikas aš“ (Giesmės ir vaikų dainos, 58 p.).

Kitą dieną po laidotuvių aš grįžau į koledžą. Nelabai norėjosi grįžti, bet žinojau, jog reikia gyventi toliau ir vykdyti savo pareigas. Buvo ir geresnių, ir blogesnių dienų. Daug laiko praleisdavau galvodama apie savo tėvą ir pasiklioviau savo žinojimu apie išgelbėjimo planą bei tikėjimu Jėzumi Kristumi, tikėdamasi pagalbos sprendžiant savus sunkumus bei klausimus.

Praėjus maždaug dviem savaitėm po tėvo mirties į universiteto miestelio maldos namus pasiėmiau savo dienoraštį, kad užrašyčiau savo jausmus ir su tėčio mirtimi susijusius įvykius. Rašydama jutau Dvasią taip stipriai, jog atėjo didžiulis tikrumo jausmas, kad Dangiškasis Tėvas mane myli, kad Jis turi planą konkrečiai man ir kad niekada nebūsiu palikta viena. Kai baigiau rašyti, iš viršuje buvusių garsiakalbių pasigirdo netoliese esančio studentų centro varpais grojama giesmė „Jis gyvas, Atpirkėjas mus!“ (Giesmės ir vaikų dainos, 38 p.). Akimirksniu prisiminiau šios giesmės žodžius:

Jis gyvas, Atpirkėjas mus!

Užlieja ši žinia džiaugsmu.

Nors buvo miręs, gyvas Jis,

Manasis amžinas vedlys…

Gyvas Jis! Ir baimę Jis nugins,

Ir ašaras man nudžiovins.

Jis gyvas! Jis malonių duos,

Ramybės žemiškuos varguos.

Tikrai žinau, jog mano Atpirkėjas gyvas, ir žinau, kad Jis mane myli. Kadangi Jis kėlėsi iš mirusiųjų, žinau, kad ir mano tėvas bei visi anksčiau išėjusieji mūsų mylimieji vėl gyvens. O kokia paguoda žinoti šias tiesas!