Taigi galiausiai būkite tobuli
Jeigu atkakliai sieksime, tai kada nors amžinybėje mūsų ištaurinimas bus išbaigtas ir visiškas.
Raštai buvo parašyti tam, kad laimintų ir drąsintų mus, ir jie tikrai atlieka šią paskirtį. Dėkojome Dievui už kiekvieną mums duotą skyrių ir eilutę. Tačiau ar nepastebėjote, jog kartais kokia nors ištrauka mums primena, kad kažko nepajėgiame. Pavyzdžiui, Kalno pamokslas prasideda guodžiančiais švelniais pamokymais, tačiau tolesnėse eilutėse be kitų dalykų mums sakoma ne tik nežudyti, bet net ir nepykti. Mums sakoma ne tik nesvetimauti, bet ir neturėti netyrų minčių. Reikalaujantiems tunikos, turime atiduoti ir apsiaustą. Turime mylėti savo priešus, laiminti mus keikiančius ir daryti gera tiems, kurie nekenčia mūsų.1
Jei tai jūsų rytinis Raštų studijavimas ir jeigu iki čia perskaitę esate beveik tikri, kad negausite gerų pažymių Evangelijos įskaitos kortelėje, tai paskutinis iš tų įsakymų tikrai neįveikiamas: „Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas.“2 Išgirdę tą baigiamąjį įsakymą norime grįžti į lovą ir užsidengti galvą antklode. Tokie celestialiniai tikslai mums atrodo nepasiekiami. Tačiau Viešpats niekada neduotų mums įsakymo, žinodamas, kad negalime jo įvykdyti. Pažiūrėkime, kur ši paini dilema mus nuves.
Girdžiu daug Bažnyčios narių, apie šią problemą sakančių: „Tiesiog nesu pakankamai geras.“ „Man labai toli iki to.“ „Niekada toks nebūsiu.“ Tai girdžiu iš paauglių. Tai girdžiu iš misionierių. Tai girdžiu iš naujai atsivertusiųjų. Tai girdžiu iš visą gyvenimą esančių Bažnyčioje. Viena įžvalgi pastarųjų dienų šventoji sesuo Darla Isakson yra pastebėjusi, kad Šėtonui kažkaip pavyksta sandoras ir įsakymus padaryti panašius į prakeiksmus ir pasmerkimus. Kai kuriems Evangelijos idealus ir įkvėpimą jis pavertė bjaurėjimusi savimi ir nelaimingumo šaltiniu.
Tai, ką dabar sakau, jokiu būdu neneigia ir nemenkina nė vieno Dievo mums duoto įsakymo. Tikiu Jo tobulumu ir žinau, kad esame Jo dvasiniai sūnūs ir dukros, turintys potencialą tapti tokie kaip Jis. Taip pat žinau, kad būdami Dievo vaikai neturėtume savęs menkinti ar juodinti, tarsi plakdami save galėtume tapti tokie, kokius Dievas nori mus matyti. Ne! Pasiryžę atgailauti ir trokšdami visada išlaikyti teisesnę širdį, tikiuosi, galėsime siekti asmeninio tobulėjimo tokiu būdu, kuris nesukels opų ar anoreksijos, depresijos ar savivertės praradimo. Ne to Viešpats nori Pradinukų organizacijos vaikui ar bet kam, kas nuoširdžiai gieda: „Aš stengiuosi būt kaip Jėzus.“4
Šiame kontekste leiskite visiems mums priminti, kad gyvename puolusiame pasaulyje ir dabar esame puolę žmonės. Esame telestialinėje karalystėje; šis žodis prasideda ne c, o t raide. Kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, čia, žemiškajame gyvenime, tobulumas vis dar tik „laukiamas“5
Taigi aš tikiu, kad Jėzus ta tema pamokslavo ne tam, kad papeiktų mus už netobulumus. Ne, aš tikiu, kad Jo tikslas buvo pagerbti tai, kas ir koks yra Dievas Amžinasis Tėvas ir ką mes galime pasiekti su Juo amžinybėje. Bet kokiu atveju esu dėkingas už žinojimą, kad, nepaisant mano netobulumų, bent Dievas yra tobulas, kad bent Jis, pavyzdžiui, gali mylėti Savo priešus, nes per dažnai, dėl „prigimtinio žmogaus“6, prigimtinio vyro ir moters mumyse, aš ir jūs kartais esame tas priešas. Koks dėkingas esu, kad bent Dievas gali laiminti tuos, kurie piktai Jį išnaudoja, nes nenorom arba neketindami to daryti visi mes kartais piktai Jį išnaudojame. Esu dėkingas, kad Dievas yra gailestingas ir taikdarys, nes man reikia gailestingumo, o pasauliui – taikos. Žinoma, kalbėdami apie Tėvo savybes, mes taip pat kalbame ir apie Jo Viengimį Sūnų, kuris taip pat tobulai gyveno ir mirė.
Skubu pasakyti, kad jeigu susitelkiame į Tėvo ir Sūnaus nuopelnus, o ne į savo trūkumus, tai nė kiek nepateisina mūsų gyvenimo be drausmės arba savo standartų nužeminimo. Ne, nuo pat pradžios Evangelija buvo tam, „kad išlavintų šventuosius […] kol mes […] tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“7. Tiesiog noriu pasakyti, kad mažiausiai vienas iš Raštų ištraukos arba atskiro įsakymo tikslų yra priminti mums, kokia išties šlovinga yra Kristaus amžiaus pilnatvė8, įkvepianti mus stipriau Jį mylėti bei Juo žavėtis ir labiau norėti būti panašiems į Jį.
Moronis maldauja: „Taip, ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame […] jeigu […] mylėsite Dievą visa savo galia, protu ir stiprybe, tada […] per jo malonę būsite tobuli Kristuje.“9 Vienintelė mūsų viltis pasiekti tikrą tobulybę – tai gauti tai, kaip dovaną iš dangaus, – mes negalime jos užsitarnauti. Taip Kristaus malonė siūlo mums ne tik išgelbėjimą nuo širdgėlos, nuodėmės ir mirties, bet ir išgelbėjimą nuo nesiliaujančios mūsų savikritikos.
Pasakysiu tai truputį kitaip, remdamasis vienu Gelbėtojo palyginimu. Vienas tarnas karaliui buvo skolingas 10 000 talentų. Išklausęs tarno prašymą būti kantriam ir gailestingam, „pasigailėjęs to tarno, valdovas […] dovanojo skolą“. Tačiau tas pats tarnas neatleido kitam tarnui, kuris buvo jam skolingas 100 denarų. Tai išgirdęs karalius liūdnai sakė tam, kuriam buvo atleidęs: „Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“10
Mokslininkų nuomonės šiek tiek skiriasi dėl čia minimų sumų vertės, bet kad būtų lengviau skaičiuoti, jeigu mažesnė nedovanota 100 denarų suma, tarkim, mūsų laikais būtų 100 dolerių, tuomet 10 000 talentų skola, kuri buvo visiškai dovanota, galėjo būti vienas milijardas ar daugiau dolerių!
Kaip asmeninė skola ji yra milžiniška, mums visiškai nesuvokiama suma. (Žmogus negali tiek prapirkti!) Šio palyginimo tikslams ji ir turi būti nesuvokiama; ji turi viršyti mūsų gebėjimą suprasti, ką jau besakyti apie mūsų gebėjimą grąžinti. Tai yra todėl, kad tai nėra Naujojo Testamento pasakojimas apie dviejų tarnų ginčą. Tai pasakojimas apie mus, apie puolusią žmoniją – mirtinguosius skolininkus, nusižengėlius ir visokius kalinius. Visi esame skolininkai, ir kiekvienam iš mūsų nuosprendis yra įkalinimas. Tokie visi ir pasiliktume, jeigu ne malonė Karaliaus, kuris išlaisvina mus, nes myli mus ir yra „apimtas užuojautos mums“11.
Jėzus čia pavartoja nesuvokiamą sumą, nes Jo Apmokėjimas yra beribė dovana, kainavusi nesuvokiamą kainą. Mano supratimu, tokia yra bent dalis Jėzaus kvietimo tapti tobulais prasmės. Dar negalime parodyti 10 000 talentų lygio tobulumo, kokį yra pasiekę Tėvas ir Sūnus, bet prašydami mūsų, kad būtume truputį panašesni į Dievą mažuose dalykuose, idant kalbėtume, elgtumėmės, mylėtume ir atleistume, atgailautume ir tobulėtume bent 100 denarų lygiu, kas tikrai atitinka mūsų sugebėjimus, Jie neprašo per daug.
Mano broliai ir seserys, šioje mūsų žemiškojoje kelionėje, kurioje dalyvaujame, nebuvo nepriekaištingų gyvenimų, – tik Jėzaus, – tad žemiškajame būvyje siekime nuolatinio tobulėjimo ir nebūkime apsėsti to, ką elgsenos mokslininkai vadina „nuodingu perfekcionizmu“12. Turime vengti per daug tikėtis iš savęs, iš kitų ir, galiu pridurti, iš tų, kurie yra pašaukti tarnauti Bažnyčioje, o tai pastarųjų dienų šventiesiems reiškia visus, nes visi esame pašaukti kur nors tarnauti.
Ta tema Levas Tolstojus parašė pasakojimą apie kunigą, kurį vienas iš jo parapijiečių kritikavo dėl to, kad tas negyveno taip pasišventusiai, kaip turėtų, todėl kritikas padarė išvadą, jog tie principai, kurių mokė klystantis kunigas, taip pat turi būti klaidingi.
Į tą kritiką kunigas atsako: „Pažiūrėk į mano gyvenimą dabar ir palygink jį su ankstesniu mano gyvenimu. Pastebėsi, kad aš stengiuosi gyventi pagal mano skelbiamą tiesą.“ Nepajėgęs gyventi pagal aukštus jo mokomus standartus, kunigas pripažįsta, kad jam nepavyko. Tačiau jis sušunka:
„Pulk mane [jei nori], aš pats tai darau, bet […] ne kelią, kuriuo einu. […] Jeigu žinau kelią namo, [bet] einu juo girtas, ar tas kelias mažiau teisingas, tik todėl, kad svirduliuoju nuo vieno krašto prie kito? […]
Nešauk piktdžiugiškai: „Pažiūrėkite į jį! […] Štai jis šliaužia į balą!“ Ne, nepiktdžiugaukite, bet padėkite […] [bet kuriam bandančiam eiti atgal pas Dievą].“13
Broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų stengiamės gyventi panašų į Kristaus gyvenimą, – dažniau negu mums tai pavyksta. Jeigu sąžiningai tai pripažinsime ir stengsimės tobulėti, nebūsime veidmainiai; būsime žmonės. Neleiskime savo kvailoms žemiškoms klaidoms ir neišvengiamiems netgi pačių geriausių mus supančių vyrų ir moterų trūkumams priversti mus ciniškai vertinti Evangelijos tiesas, Bažnyčios tikrumą, savo ateities viltis ar galimybę pasiekti dieviškumą. Jeigu neatlyšime, tai kada nors amžinybėje mūsų ištaurinimas bus išbaigtas ir visiškas – ką ir reiškia Naujojo Testamento žodis tobulumas.14
Liudiju apie tą didingą likimą, kuris mums įmanomas per Apmokėjimą Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pats ėjo „iš malonės į malonę“15, kol sulaukęs nemirtingumo16 gavo tobulą celestialinės šlovės pilnatvę17. Liudiju, kad šią ir kiekvieną valandą vinių sužalotomis rankomis Jis siūlo mums tą pačią malonę, laikydamas ir drąsindamas mus, atsisakydamas mus paleisti, kol saugiai sugrįšime namo į savo Dangiškųjų Gimdytojų glėbį. Kad ir kaip nerangiai, tokios tobulos akimirkos aš nepaliaujamai siekiu. Kad ir kaip netinkamai, už tokią tobulą dovaną aš nepaliaujamai dėkoju. Darau tai paties Tobulumo, To, kuris niekada nebuvo nerangus ar netinkamas, bet myli mus visus, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.