Malonus Dievo žodis
Vyresnysis Franciskas Ch. Vinjas
Iš Septyniasdešimties
Malonus Dievo žodis rodo, jog mums reikia nuolat atgailauti, kad savo gyvenime galėtume išsaugoti Šventosios Dvasios įtaką.
Daugelis iš mūsų, susirinkusių į šią konferenciją, atėjome „pasiklausyti malonaus Dievo žodžio, taip, žodžio, kuris gydo sužeistą sielą“ (Jokūbo knygos 2:8). Tą žodį galime rasti Raštuose ir mūsų vadovų žiniose. Jis neša mums viltį ir paguodą tamsiais sunkumų laikais.
Iš savo gyvenimo patirties žinome, jog džiaugsmas šiame pasaulyje yra nepilnas, bet Jėzuje Kristuje mūsų džiaugsmas yra pilnas (žr. DS 101:36). Jis suteiks mums stiprybės, kad „nekentėtume jokių kitų suspaudimų, išskyrus prarytus Kristaus džiaugsmo (žr. Almos 31:38).
Kai matome, kaip mylimas žmogus kenčia baisios ligos skausmus, mūsų širdys gali prisipildyti širdgėlos.
Dėl mylimo žmogaus mirties mūsų sieloje gali likti tuštuma.
Kai mūsų vaikai išklysta iš Evangelijos kelio, galime pasijusti kalti ir suabejoti dėl jų amžinojo likimo.
Bėgant laikui viltis šiame gyvenime sukurti celestialinę santuoką ir šeimą gali imti blėsti.
Šiurkštus elgesys tų, kurie turėtų mus mylėti, gali giliai žeisti mūsų sielas.
Sutuoktinio neištikimybė gali sugriauti ryšius, kuriais tikėjomės džiaugtis amžinai.
Šie ir kiti sunkumai, būdingi šiai bandomajai būsenai, skatina mus užduoti sau tą patį klausimą, kurį uždavė pranašas Džozefas Smitas: „O Dieve, kur tu?“ (DS 121:1.)
Tokiomis sunkiomis gyvenimo akimirkomis tas malonus Dievo žodis, kuris gydo sužeistą sielą, į mūsų širdis ir protus atneša tokią žinią:
„Ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;
ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse“ (DS 121:7–8).
Tas malonus Dievo žodis pripildo mus vilties, nes žinome, kad tie, kurie išliks ištikimi išbandymuose, gaus didesnį atlygį dangaus karalystėje ir kad „po daugelio suspaudimų ateina palaimos“ (žr. DS 58:3–4).
Tas malonus Dievo žodis, ištartas pranašų, užtikrina mus, kad mūsų amžinos santuokos, paremtos mūsų ištikimybe dieviškiems pažadams, duotiems mums už uolią tarnystę tiesos labui, laimins mus ir mūsų palikuonis (žr. Orson F. Whitney, in Conference Report, Apr. 1929, 110).
Jis taip pat mus užtikrina, kad pragyvenę ištikimą gyvenimą neprarasime nė vieno palaiminimo dėl to, kad nepadarėme tam tikrų dalykų, jei neturėjome galimybės jų padaryti. Jei iki pat savo mirties gyvensime ištikimai, „gausime visus palaiminimus, išaukštinimą ir šlovę, kokius gaus bet kuris vyras ar moteris [turėję tokią galimybę]“. (Žr. The Teachings of Lorenzo Snow, ed. Clyde J. Williams [1984], 138.)
Svarbu suprasti, kad kančios ir vargai gali mus ištikti ir dėl to, kad nuoširdžiai neatgailaujame dėl savo nuodėmių. Prezidentas Merionas Dž. Romnis mokė: „Daugumą kančių ir sielvartų žmonės šioje žemėje iškentėjo dėl neatgailautų ir nepaliktų nuodėmių. […] Kaip nuodėmė sukelia kančią ir sielvartą, taip nuodėmių atleidimas sukelia džiaugsmą ir laimę“ (Conference Report, Apr. 1959, 11).
Kodėl nepakankama atgaila sukelia kančią ir sielvartą?
Vienas iš galimų atsakymų yra toks: „Bausmė pridėta ir duotas teisingas įstatymas, kuris atnešė žmogui sąžinės graužatį“ (Almos 42:18; taip pat žr. 16 eil.). Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad mes patys smerkiame save ir kad nusivylimo kančia mūsų prote atrodo tarsi ugnies ir sieros ežeras (žr. Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 216).
Jei bandytume nuraminti savo sąžinę stengdamiesi pateisinti save dėl savo nuodėmių net mažiausiame dalyke (žr. Almos 42:30) arba stengdamiesi jas nuslėpti, tik įžeistume Dvasią (žr. DS 121:37) ir užvilkintume savo atgailą. Toks palengvėjimas ne tik laikinas, bet jis galiausiai atneš daugiau skausmo ir sielvarto į mūsų gyvenimus ir sumažins mūsų galimybes gauti nuodėmių atleidimą.
Taip malonus Dievo žodis kenčiantiems atneša paguodą ir viltį. Jis sako, kad yra išsivadavimas iš nuodėmės pasekmių sukelto skausmo. Šis išsivadavimas kyla iš apmokančios Jėzaus Kristaus aukos ir įvyksta, jei vadovaujamės tikėjimu Juo, atgailaujame ir esame paklusnūs Jo įsakymams.
Svarbu, kad suvoktume, jog kaip ir nuodėmių atleidimas, atgaila yra procesas, o ne kažkas tokio, kas įvyksta akimirksniu. Jam reikia nuoseklumo kiekviename jo žingsnyje.
Pavyzdžiui, priimdami sakramentą, parodome Viešpačiui, kad esame pasiryžę visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų. Tai mūsų nuoširdaus ketinimo išraiška.
Tą akimirką, kai pradedame Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų – kasdien, ne tik šabo dieną, – pradeda palaipsniui įsigalioti nuodėmių atleidimas ir pildytis Jo pažadas, kad Jo Dvasia bus su mumis.
Be deramo paklusnumo, kuris turi lydėti mūsų ketinimus, netrukus atleidimas liaunasi ir Šventosios Dvasios bendrystė ima nykti. Rizikuojame imti garbinti Jį savo lūpomis, tuo pat metu širdimis toldami nuo Jo (žr. 2 Nefio 27:25).
Malonus Dievo žodis ne tik guodžia mus, bet ir įspėja, kad šis nuodėmių atleidimo procesas gali nutrūkti, kai mes įsipainiojame į pasaulio tuštybes, ir gali būti atnaujintas per tikėjimą, jei nuoširdžiai atgailaujame ir nusižeminame (žr. DS 20:5–6).
Kokios gali būti tos tuštybės, galinčios trukdyti mūsų nuodėmių atleidimo procesą ir susijusios su šabo dienos šventimu?
Pavyzdžiui, tai gali būti vėlavimas į sakramento susirinkimą be rimtos priežasties; atvykimas neištyrus savęs, duonos valgymas ir gėrimas iš taurės nevertai (žr. 1 Korintiečiams 11:28); atvykimas neišpažinus savo nuodėmių ir nepaprašius Dievo atleisti už jas.
Kitas pavyzdys gali būti nepagarbumas, kuris pasireiškia žinučių rašinėjimu savo elektroniniais prietaisais, išėjimas iš susirinkimo po sakramento ir veiklos, nederančios tai šventai dienai.
Kodėl mes, žinodami visa tai, dažnai nelaikome šabo dienos šventa?
Izaijo knygoje galime rasti atsakymą, kuris, nors susijęs su šabo diena, taip pat tinka ir kitiems įsakymams, kurių turime laikytis: „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais“ (Izaijo 58:13).
Čia svarbiausi žodžiai yra „neužsiimsi savo reikalais“, reiškiantys, kad turime užsiimti Dievo valios vykdymu. Dažnai mūsų valia, kurią formuoja prigimtinio žmogaus norai, instinktai ir aistros, nesutampa su Dievo valia. Pranašas Brigamas Jangas mokė, kad „kada žmogaus valia, aistros ir jausmai yra visiškai paklusdinti Dievui ir Jo įsakymams, tas žmogus yra pašventintas. Būtent mano valios pajungimas Dievo valiai ves mane į visą gėrį ir galiausiai apvainikuos mane nemirtingumu ir amžinaisiais gyvenimais“ (Deseret News, Sept. 7, 1854, 1).
Malonus Dievo žodis kviečia mus pasinaudoti Kristaus Apmokėjimo galia, pritaikyti ją sau ir susitaikyti su Jo valia, o ne su velnio ir kūno valia, kad mes, per Jo malonę, galėtume būti išgelbėti (žr. 2 Nefio 10:24–25).
Malonus Dievo žodis, kuriuo dalinamės šiandien, rodo, jog mums reikia nuolat atgailauti, kad savo gyvenime galėtume išlaikyti Šventosios Dvasios įtaką kaip galima ilgiau.
Šventosios Dvasios bendrystė padarys mus geresniais žmonėmis. Ji „šnibždės [mūsų] sieloms ramybę ir džiaugsmą, ji paims iš širdžių pyktį, neapykantą, pavydą, nesantaiką ir visokį blogį, ir vienintelis troškimas bus daryti gera, vykdyti teisumą ir statyti Dievo karalystę“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 95).
Klausydami Šventosios Dvasios mes neįsižeisime ir neįžeisime kitų, jausimės laimingesni, o mūsų protai bus tyresni. Mes labiau mylėsime kitus. Būsime labiau linkę atleisti ir skleisti laimę aplinkiniams.
Jausime dėkingumą matydami kitų pažangą ir stengsimės daryti gera kitiems.
Meldžiu, kad galėtume patirti džiaugsmą, kylantį iš pastangų gyventi teisiai, ir kad per nuoširdžią ir nuolatinę atgailą galėtume išlaikyti Šventosios Dvasios bendrystę savo gyvenime. Tapsime geresniais žmonėmis ir mūsų šeimos bus palaimintos. Apie šiuos principus liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.