2010–2019
Kad jie visuomet atmintų Jį

Kad jie visuomet atmintų Jį

Labai mėgstu studijuoti ir apmąstyti gyvenimą To, kuris viską atidavė dėl manęs ir mūsų visų.

Man labai patinka pradinukų giesmės žodžiai:

Pasakok man apie Jėzų gerąjį mūs,

Apie šlovingus Jo darbus ir stebuklus:

Kas atsitiko einant keliu,

Ką Jis padarė ant vandenų.1

Tikiu, kad tradicijos pasakoti savo vaikams ir šeimai apie Jėzų sukūrimas yra išskirtinis būdas švęsti šabo dieną namuose.

Tai neabejotinai atves į mūsų namus ypatingą dvasią ir pateiks mūsų šeimai paties Gelbėtojo pavyzdžių.

Labai mėgstu studijuoti ir apmąstyti gyvenimą To, kuris viską atidavė dėl manęs ir mūsų visų.

Labai mėgstu skaityti Raštų ištraukas apie Jo gyvenimą be nuodėmės, o perskaitęs eilutes, pasakojančias apie įvykius, kuriuose Jis dalyvavo, aš užmerkiu akis ir mėginu įsivaizduoti tas šventas akimirkas, kurios moko mane ir sustiprina dvasiškai.

Tokias akimirkas kaip šios:

  • Kai Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ O tas žmogus pakluso, „nusiplovė ir sugrįžo regintis“2.

  • Kai Jis pagydė kraujoplūdžiu sirgusią moterį, kuri prisilietė prie jo drabužio apvado ir tikėjo, kad vien prisilietimas prie Jo išgydys ją.3

  • Kai Jis pasirodė savo mokiniams eidamas vandeniu.4

  • Kai Jis pakeliui į Emausą savo mokiniams padėjo suprasti Raštus.5

  • Kai Jis, pasirodęs žmonėms Amerikoje, kvietė ateiti pas Jį, kad įkištų rankas į Jo šoną ir taip pat kad paliestų vinių žymes Jo rankose ir kojose, kad žinotų, jog Jis – „Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir [buvo] nužudytas už pasaulio nuodėmes“6.

Džiaugiuosi žinodamas, kad yra tėvų, kurie savo vaikams pasakoja apie Kristų. Aš tai pastebėjau žiūrėdamas į vaikus Bažnyčios pradinukų organizacijoje ir kitur.

Esu dėkingas savo tėvams, kad mokė mane apie Kristų. Aš nepaliauju matyti, kaip Gelbėtojo pavyzdys padeda mano brangiajai žmonai ir man, kai auklėjame savo vaikus.

Mano širdis pilna džiaugsmo, kai matau savo vaikus, pasakojančius apie Kristų mano anūkėliams. Tai primena vieną mano mėgstamiausių Raštų ištraukų, 3 Jono 1 skyriaus 4 eilutę, kurioje rašoma: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje.“ Neturėtume pamiršti ir anūkėlių.

Esu dėkingas už mūsų vadovus, kurie nuolatos moko mus apie Kristų, kaip švęsti šabo dieną ir kaip Gelbėtojo garbei priimti sakramentą kiekvieną sekmadienį.

Kur kas labiau mėgausimės šabu ir sakramentu, jei studijuosime pasakojimus apie Jėzų. Tokiu būdu mes sukuriame tradicijas, kurios stiprina mūsų tikėjimą ir liudijimą bei saugo mūsų šeimas.

Prieš kelias savaites, kai pakartotinai skaičiau prezidento Raselo M. Nelsono žinią, išsakytą paskiausioje visuotinėje konferencijoje, ir mąsčiau apie šabo dieną, pajutau didžiulį dėkingumą už palaimą ir privilegiją priimti sakramentą. Man tai yra labai iškilminga, šventa ir dvasinga akimirka. Man labai patinka sakramento susirinkimas.

Apmąstydamas aš atidžiai studijavau maldas, skirtas laiminti duoną ir vandenį. Perskaičiau ir detaliai apmąsčiau sakramento maldas bei apeigas. Aš vėl savo širdyje prisiminiau įvykius, susijusius su sakramentu.

Giliai susimąstęs apgalvojau tą dieną, tą pirmąją neraugintos duonos šventės dieną, kai Jėzus atsakė į savo mokinių klausimą, kur parengti vietą Velykoms, sakydamas: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: „Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais.“7

Mėginau įsivaizduoti, kaip mokiniai perka maistą ir kruopščiai ruošia stalą, kad valgytų kartu su Juo tą ypatingą dieną; stalą, skirtą 13 žmonių, Jam ir jo dvylikai mokinių, kuriuos Jis mylėjo.

Aš apsiverkiau įsivaizduodamas, kaip Kristus, valgydamas kartu su visais, tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“8

Pagalvojau apie nuliūdusius mokinius, kurie Jo klausė: „Nejaugi aš, Viešpatie?“9

Ir kai Judas uždavė Jam tą patį klausimą, Jis ramiai atsakė: „Tu pasakei!“10

Įsivaizduoju, kaip rankos, kurios gydė, guodė ir mokė, dabar laužė duoną Jėzui tariant: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.“11

Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“12

Mintyse mačiau kiekvieną mokinį. Jų akyse matėsi nerimas dėl Mokytojo, kurį jie labai mylėjo. Atrodė, kad sėdžiu šalia jų ir viską stebiu. Širdyje pajutau stiprų skausmą, pripildytą širdgėlos ir sielvarto dėl to, ką Jis rengėsi padaryti dėl manęs.

Mano sielą užplūdo stiprus troškimas būti geresniu žmogumi. Atgailaudamas ir sielvartaudamas aš iš visos širdies troškau sustabdyti bent kelių Jo kraujo lašų praliejimą Getsemanėje.

Po to susimąsčiau apie sakramentą, kurį priimame kiekvieną savaitę, kad atmintume Jį. Tuo metu nuodugniai apmąsčiau kiekvieną duonos ir vandens palaiminimo žodį. Apmąsčiau žodžius „visuomet jį atminti“ duonos laiminimo maldoje ir „jog jie visuomet atmena jį“ vandens laiminimo maldoje.13

Susimąsčiau, ką gi reiškia visuomet Jį atminti.

Man tai reiškia:

  • Prisiminti Jo ikimirtingąjį gyvenimą, kai Jis sukūrė šią gražią planetą.14

  • Prisiminti, kaip Jis kukliai gimė ėdžiose Judėjos Betliejuje.15

  • Prisiminti, kaip būdamas vos dvylikos metų Jis pamokslavo religijos mokytojams šventykloje.16

  • Prisiminti tą metą, kai Jis vienas išėjo į dykumą, kad pasiruoštų savo žemiškajai tarnystei.17

  • Prisiminti, kaip įvyko Jo atsimainymas priešais savo mokinius.18

  • Prisiminti, kaip Jis įsteigė sakramentą per Paskutinę vakarienę su savo mokiniais.19

  • Prisiminti, kad Jis nuėjęs į Getsemanės sodą taip baisiai kentėjo už mūsų nuodėmes, skausmus, nusivylimus ir ligas, jog kraujavo iš kiekvienos poros.20

  • Prisiminti, kaip po tokių didelių kančių ir stipraus skausmo, vis dar būdamas Getsemanėje, Jis buvo išduotas bučiniu mokinio, kurį Jis laikė savo draugu.21

  • Prisiminti, kaip jis buvo nuvestas pas Pilotą ir Erodą, kad būtų teisiamas.22

  • Prisiminti, kaip Jis buvo žeminamas, mušamas, apspjaudomas, kankinamas ir plakamas rimbu, kuris draskė Jo kūną.23

  • Prisiminti, kaip šiurkščiai erškėčių karūna buvo uždėta ant Jo galvos.24

  • Prisiminti, kad Jis pats turėjo nešti savo kryžių į Golgotą ir kad ten buvo prikaltas prie kryžiaus ir kentėjo fizinį ir dvasinį skausmą.25

  • Prisiminti, kaip kabėdamas ant kryžiaus, meilės kupina širdimi, Jis pažvelgė į Jį nukryžiavusiuosius ir pakėlęs akis į dangų maldavo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“26

  • Prisiminti, kad Jis, žinodamas turįs įvykdyti savo misiją išgelbėti žmoniją, atidavė savo sielą į savo Tėvo, mūsų Tėvo, rankas.27

  • Prisiminti Jo Prisikėlimą, kuris užtikrino mūsų pačių prisikėlimą ir galimybę gyventi šalia Jo visą amžinybę, priklausomai nuo mūsų pasirinkimų.28

Be to, nuodugnus sakramento maldų ir kiekvieno jų ypatingo ir prasmingo žodžio apmąstymas primena man, kaip nuostabu gauti pažadą sakramento laiminimo metu, kad jei visuomet jį atminsime, Jo dvasia visuomet bus su mumis.29

Tikiu, kad Viešpats nusprendžia, kada mums duoti apreiškimą. Tai labai aiškiai suvokiu studijuodamas Mokytojo 3:1, 6, kur rašoma:

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. […]

Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti.“

Sakramentas taip pat yra metas, kai Dangiškasis Tėvas moko mus apie Jo Mylimojo Sūnaus – mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus – apmokėjimą, ir metas, kai gauname apie tai apreiškimą. Tai metas, kai reikia „bels[ti], ir bus jums atidaryta“30, prašyti ir gauti šitą žinojimą. Tai mums skirtas metas pagarbiai prašyti iš Dievo šito žinojimo. Ir jei taip darysime, neabejoju, kad gausime žinojimą, kuris neišmatuojamai palaimins mūsų gyvenimą.

Man labai patinka šabas, sakramentas ir tai, ką jie reiškia. Myliu Gelbėtoją visa siela. Jėzaus Kristaus vardu, amen.