Akys matyti ir ausys girdėti
Vyresnysis Kimas B. Klarkas
Iš Septyniasdešimties
Jei žvelgsime į Kristų ir atversime savo akis ir ausis, Šventoji Dvasia mus palaimins, kad galėtume matyti, kaip Viešpats Jėzus Kristus veikia mūsų gyvenime.
Tarnaudamas žemėje Jėzus darė tokius didžius išgydymo stebuklus ir mokė su tokia valdžia ir galia, kad, pasak Raštų, „net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. […] Paskui jį sekė ištisi pulkai žmonių.“1
Kai kurie, mačiusieji, kaip Jis gydo, ir girdėjusieji, kaip Jis moko, atstūmė Jį. Kiti kurį laiką sekė paskui Jį, bet vėliau irgi „daugiau su Juo nebevaikščiojo“2. Viešpats Jėzus Kristus buvo prieš jų akis, bet jie nematė, kas Jis buvo iš tikrųjų. Jie buvo akli, ir jie pasirinko nusigręžti nuo Jo. Apie juos Jėzus sakė:
„Aš atėjau pas savuosius, ir savieji manęs nepriėmė.“3
„Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis.“4
Tačiau buvo daug vyrų ir moterų, įskaitant ištikimus Jo apaštalus, kurie savo gyvenimus sutelkė į Jį. Nors jiems buvo sunku įveikti pasaulio blaškymus ir baimes, sunku suprasti Jo mokymus, jie tikėjo Juo, mylėjo Jį ir sekė Juo.
Apie juos Jėzus sakė: „Palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi.“5
Prieš pat savo kentėjimus Getsemanėje ir Kalvarijoje Jėzus davė mokiniams šį nuostabų pažadą: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.“6
Jėzus įvykdė šį pažadą: per Sekmines mokiniai buvo palaiminti ugnies ir Šventosios Dvasios krikštu.7 Per jų tikėjimą Kristumi, atgailą ir paklusnumą Šventoji Dvasia tapo jų bendražygė, pakeitė jų širdis ir palaimino juos patvariu liudijimu apie tiesą.
Šios dovanos ir palaiminimai sustiprino Viešpaties mokinius. Nors gyveno labai pavojingais ir painiais laikais, jie gavo dvasinę dovaną – akis matyti ir ausis girdėti. Šventosios Dvasios galia jie pradėjo teisingai matyti dalykus – tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, ypač Viešpatį Jėzų Kristų ir jo darbą tarp jų.8 Šventoji Dvasia apšvietė jų supratimą, ir jie aiškiau girdėjo Viešpaties balsą. Jėzaus Kristaus Evangelija giliai įsismelkė į jų širdis.9 Jie buvo tvirti ir paklusnūs.10 Jie drąsiai ir galingai skelbė Evangeliją ir įkūrė Dievo karalystę.11 Jie džiaugėsi Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Mes daug kuo panašūs į tuos ištikimus vyrus ir moteris, gyvenusius laikų viduryje. Mes taip pat gyvename laikais, kai Viešpats Jėzus Kristus daro stebuklus tarp mūsų: gydo ligonius, apvalo nuo nuodėmės, keičia širdis ir suteikia išgelbėjimą Dievo vaikams abiejose uždangos pusėse. Mūsų laikais taip pat yra pranašai ir apaštalai, kunigystės galia, dvasinės dovanos ir dieviški išgelbėjimo apeigų palaiminimai.
Gyvename pavojingais laikais – didžio blogio ir gundymo laikais, painiavos ir sambrūzdžių laikais. Šiais pavojingais laikais Viešpaties pranašas žemėje prezidentas Tomas S. Monsonas pašaukė mus gelbėti tuos, kurių dvasios sužeistos12, drąsiai ginti tiesą13 ir kurti Dievo karalystę14. Kad ir koks būtų jūsų dabartinis dvasingumo, tikėjimo ar paklusnumo lygis, to nepakaks atlikti darbą, kuris mūsų laukia ateityje. Mums reikia didesnės dvasinės šviesos ir galios. Mums reikia akių, galinčių aiškiau matyti, kad Gelbėtojas veikia mūsų gyvenime, ir ausų, galinčių išgirsti Jo balsą, kuždantį giliai mūsų širdyse.
Šis nuostabus palaiminimas ateina, kai atveriame savo širdis ir priimame,15 iš tiesų priimame Viešpatį Jėzų Kristų, Jo doktriną ir Jo Bažnyčią į savo gyvenimą. Neturime būti tobuli, bet turime būti geri ir darytis geresni. Turime stengtis gyventi pagal aiškias ir paprastas Evangelijos tiesas. Jei priimame Kristaus vardą, tikėdami Juo atgailaujame dėl savo nuodėmių, laikomės Jo įsakymų ir visuomet atmename Jį, mes iš Jėzaus Kristaus gailestingumo ir malonės gausime Šventosios Dvasios bendrystę.
Paprastas paklusnumas atneša į mūsų širdis Dvasią. Savo namuose mes tikėdami meldžiamės, tyrinėjame Raštus ir laikome šabo dieną šventa. Maldos namuose priimame sakramentą ir šventai pasižadame savo Dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus vardu. Šventose šventyklose dalyvaujame šventose apeigose už savo brolius ir seseris, esančius kitoje uždangos pusėje. Savo šeimose ir atlikdami pašaukimus, kuriuos gavome iš Viešpaties, stengiamės padėti kitiems, paimdami jų naštas ir kviesdami juos ateiti pas Kristų.
Broliai ir seserys, aš žinau, kad jei tai darysime, Šventoji Dvasia ateis! Augsime dvasiškai, įgysime patirties su Šventąja Dvasia, ir ji bus mūsų bendražygė. Jei žvelgsime į Kristų ir atversime savo akis ir ausis, Šventoji Dvasia mus palaimins, kad galėtume matyti, kaip Viešpats Jėzus Kristus veikia mūsų gyvenime, stiprindamas mūsų tikėjimą Juo patikinimu ir įrodymu. Visus savo brolius ir seseris vis aiškiau matysime taip, kaip juos mato Dievas, – su meile ir užuojauta. Raštuose ir šiuolaikinių pranašų žodžiuose girdėsime Gelbėtojo balsą – Dvasios kuždesius.16 Matysime Dievo galią, esančią ant Jo pranašo ir visų Jo tikros ir gyvos Bažnyčios vadovų, ir užtikrintai žinosime, kad tai šventas Dievo darbas.17 Save ir mus supantį pasaulį matysime ir suvoksime taip, kaip Gelbėtojas. Įgysime tai, ką apaštalas Paulius vadina „Viešpaties mintimi“18. Turėsime akis matyti ir ausis girdėti ir kursime Dievo karalystę.
Gyvenimas gali tapti sunkus, painus, skausmingas ir stumiantis į neviltį. Liudiju, kad dėl Šventosios Dvasios bendrystės Jėzaus Kristaus Evangelijos šviesa prasiskverbs per painiavą, skausmą ir tamsą. Ta šlovinga dvasinė galia – įspūdingai prasiveržusi ar švelniai tekėdama – įlies gydančios meilės ir paguodos į atgailaujančią sužeistą sielą; išsklaidys tamsą Kristaus šviesa ir neviltį išstums viltimi Kristuje. Matysime, kaip ateina šie palaiminimai, ir girdėsime Dvasios liudijimą, kad tai Viešpats Jėzus Kristus dirba mūsų gyvenime. Mūsų sunkumai tikrai bus „praryti“ mūsų Išpirkėjo džiaugsmo.19
Tai, ką prieš daugelį metų patyrė mano tėtis ir mama, iliustruoja, kaip svarbu ir veiksminga turėti akis matyti ir ausis girdėti. 1982 m. mano tėvai buvo pašaukti tarnauti Filipinų Davao misijoje. Kai mano mama atplėšė laišką ir pamatė, kur jie pašaukti tarnauti, ji šūktelėjo mano tėvui: „Ne! Tu turi jiems paskambinti ir pasakyti, kad negali vykti į Filipinus. Jie juk žino, kad sergi astma.“ Mano tėvas sirgo astma jau daugelį metų, o mama labai dėl jo nerimavo.
Po kelių dienų mama pažadino tėtį maždaug pusę trijų nakties ir paklausė: „Merlinai, ar girdėjai tą balsą?“
„Ne, negirdėjau jokio balso.“
„Šiąnakt jau tris kartus girdėjau balsą, sakantį: „Ko tu nerimauji? Argi nesupranti, jog žinau, kad jis serga astma? Aš pasirūpinsiu juo, ir pasirūpinsiu tavimi. Pasiruoškite tarnauti Filipinuose.“
Mano mama ir tėtis tarnavo Filipinuose, ir tai buvo nuostabus patyrimas. Šventoji Dvasia buvo jų bendražygė, ir jie buvo palaiminti ir saugūs. Mano tėvas neturėjo jokių keblumų dėl astmos. Jis tarnavo pirmuoju patarėju misijos prezidentūroje ir juodu su mama apmokė šimtus misionierių ir tūkstančius ištikimų pastarųjų dienų šventųjų ruošdami juos būsimoms apylinkėms ir kuolams Mindanao saloje. Jie buvo palaiminti akimis matyti ir ausimis girdėti.
Broliai ir seserys, liudiju apie Jėzų Kristų. Žinau, kad Jis gyvas. Jis mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Žinau, kad jei priimsime Jį į savo gyvenimą ir gyvensime pagal aiškias ir paprastas Evangelijos tiesas, džiaugsimės Šventosios Dvasios bendryste. Turėsime brangią dovaną – akis matyti ir ausis girdėti. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.