Rinkitės Šviesą
Turime rinktis įsiklausyti į pranašų mokymus, atpažinti dvasinius raginimus ir veikti pagal juos, paklusti Dievo įsakymams ir ieškoti asmeninio apreiškimo.
Neseniai su žmona nusprendėme išsamiau patyrinėti netoli mūsų namų Montanoje esančią gražią vietovę. Dviračiais leidomės Hajavotos trasa – buvusia geležinkelio linija, kertančia gražiuosius Uolinius kalnus tarp Montanos ir Aidaho valstijų. Tikėjomės smagiai praleisti dieną su gerais draugais, mėgaudamiesi tenykštės gamtos grožiu.
Žinojome, kad mūsų 24 kilometrų ilgio trasoje bus virš gilių kanjonų besidriekiančių estakadų ir ilgų grublėtus kalnus perveriančių tunelių. Taigi, ruošdamiesi, prie savo šalmų ir dviračių pritvirtinome lempučių.
Anksčiau ten pabuvojusieji mus įspėjo, kad tuneliai bus tamsūs ir kad mums reikės labai stiprių lempų. Kai susirinkome prie masyvios akmeninio Tafto tunelio angos, prižiūrėtojas paaiškino trasos pavojus – iš kraštų gilūs grioviai, grublėtos sienos ir visiška tamsa. Nekantraudami sulindome į tunelį. Pavažiavus vos kelias minutes mus apgaubė numatytoji tamsa. Mūsų pasiimtos lemputės pasirodė netinkamos, tad tamsa jas greitai užgožė. Netrukus ėmiau nerimauti, sutrikau ir nebesiorientavau.
Apie nerimą gėdijausi prisipažinti savo draugams ir šeimai. Nors buvau patyręs dviratininkas, tačiau dabar pasijutau taip, lyg niekada nebūčiau važiavęs dviračiu. Sumišimui augant man darėsi sunkiau išlikti ramiam. Kai aplinkiniams galiausiai pasakiau apie iškilusius sunkumus, man pavyko prisiartinti prie daug galingesnės draugo šviesos. Tiesą sakant, visi bendrakeleiviai aplink jį ėmė formuoti tankų ratą. Būdami šalia jo ir kurį laiką kliaudamiesi jo ir visų mūsų šviesomis nirome gilyn į tunelio tamsą.
Man atrodė, kad praėjo ištisos valandos, kol išvydau šviesos taškelį. Beveik iš karto pajutau patikinimą, kad viskas bus gerai. Toliau myniau pirmyn, kliaudamasis tiek savo draugų šviesa, tiek vis didėjančiu šviesos taškeliu. Mano pasitikėjimas augo didėjant ir stiprėjant šviesai. Net likus gerokam atstumui iki tunelio pabaigos, man jau nereikėjo draugų pagalbos. Sparčiai minant link šviesos išgaravo visas nerimas. Dar net neišniręs į šiltą ir skaistų rytą pajutau ramybę ir patikinimą.
Gyvename pasaulyje, kuriame mūsų tikėjimas patirs iššūkių. Kai būsime tikri, jog esame pasiruošę tokiems iššūkiams, pamatysime, kad ruošėmės nepakankamai.— Šiandien mus įspėja taip pat, kaip apie tamsą mane įspėjo mano draugas. Apaštalų balsai ragina mus pasiruošti galingas dvasinės stiprybės šviesas.
Panašiai ir mes galime imti gėdytis, pasijusti nejaukiai ar sutrikti tuomet, kai susiduriame su savo tikėjimo išbandymu. Apskritai, tokių jausmų intensyvumas ir trukmė priklausys nuo mūsų reakcijos į juos. Jei nieko nedarysime, abejosime ir būsime išdidūs, tai atsimetimas galiausiai mus nuves nuo šviesos.
Iš to nutikimo tunelyje pasimokiau kelių svarbių pamokų. Pasidalinsiu tik keliomis iš jų.
Pirma – kad ir kokia tiršta būtų abejonės tamsa, mes galime rinktis, kiek ilgai ir kokiu mastu ji mus veiks. Turime atminti, kaip stipriai mus myli mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus. Jei kreipsimės į Juos pagalbos, Jie mūsų neapleis ir neleis, kad būtume įveikti. Prisiminkite istoriją apie Petrą ant šėlstančių Galilėjos jūros bangų. Vos pajutęs jį apsupusią vėsią tamsą, Petras iš karto suprato jam iškilusią dilemą ir nedelsdamas pasirinko šauktis pagalbos. Jis net neabejojo jį išgelbėti galinčia Gelbėtojo galia; jis tiesiog sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“1
Mūsų gyvenime toji ištiesta Gelbėtojo ranka gali pasireikšti per patikimų draugų, vadovų ar mylinčių tėvų pagalbą. Jei mums sunku tamsoje, nėra nieko blogo kurį laiką kliautis mus mylinčių ir mums geriausio linkinčių aplinkinių šviesa.
Tik pamąstykime, kodėl turėtume klausytis tų beveidžių, ciniškų balsų iš šiuolaikinių didžiulių ir erdvių pastatų ir ignoruoti mus nuoširdžiai mylinčių žmonių meldimus? Tokių neigėjų netrūksta niekada, jie verčiau mus parklupdys, o ne pakels, išjuoks, o ne pakylės. Jų pašiepiantys žodžiai gali nejučia prasmukti į mūsų gyvenimą, dažniausiai per sekundės dalis trunkančius elektroninius trikdžių pliūpsnius, rūpestingai ir sąmoningai sukurtus tam, kad sunaikintų mūsų tikėjimą. Ar protinga savo amžinąją gerovę patikėti pašaliečio rankoms? Ar protinga ieškoti šviesos pas tuos, kurie patys jos neturi arba nuo mūsų slepia asmeninius kėslus? Jei tokie anonimai mums būtų pristatyti sąžiningai, jiems niekada neskirtume savo laiko, tačiau jie naudoja kruopštiems tyrimams nepavaldžius socialinius tinklus, todėl įgyja nepelnytą pasitikėjimą.
Jei klausysimės tų, kurie šaiposi iš šventų dalykų, tolsime nuo gelbstinčios ir gyvybę teikiančios Gelbėtojo šviesos. Jonas rašė: „Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“2 Atminkite, mus tikrai mylintys žmonės mūsų tikėjimą stiprina.
Apėmus abejonėms galime gėdytis prašyti pagalbos, kaip kad aš gėdijausi tame tunelyje. Galbūt esame iš tų, iš kurių kiti sėmėsi stiprybės, tačiau dabar mums patiems reikalinga pagalba. Kai suvoksime, kad Gelbėtojo siūloma šviesa ir paguoda mums yra pernelyg brangi, kad ją prarastume dėl išdidumo, tuomet mums galės padėti įkvėpti Bažnyčios vadovai, tėvai ir patikimi draugai. Jie yra pasiruošę padėti mums įgyti tų dvasinių patikinimų, kurie sustiprins mus pasitinkant tikėjimo iššūkius.
Antra – kad galėtume išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę, turime pasikliauti Viešpačiu. Negalime amžinai kliautis kitų šviesa. Žinojau, kad tunelio tamsa baigsis, jei toliau minsiu dviratį šalia savo draugo ir saugiai būsiu kartu su visa grupe. Tačiau tikėjausi, kad vos pamatęs šviesą imsiu kliautis savimi. Viešpats mus moko: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta.“3 Turime veikti ir tikėti, kad Viešpats išpildys savo pažadą iškelti mus iš tamsos, jei tik artinsimės prie Jo. Tačiau priešininkas bandys mus įtikinti, kad niekada nesame patyrę Dvasios poveikio ir kad bus lengviau, jei tiesiog liausimės bandę.
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mums pataria: „Prieš suabejodami tikėjimu, pirma suabejokite savo abejonėmis.“4 Neseniai vienas vaikinas iš mano namų apylinkės pasakė: „Esu patyręs tokių dalykų, kurių nebūtų galima paaiškinti niekaip kitaip, kaip tik tuo, kad jie buvo iš Dievo.“ Tai yra dvasinis stabilumas.
Kai iškils klausimų arba mus gundys abejonė, prisiminkime tuos dvasinius palaiminimus ir jausmus, kurie praeityje persmelkė mūsų širdis ir gyvenimą, o savo tikėjimą nukreipkime į Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Prisiminiau patarimą iš vienos gerai žinomos giesmės: „Gerumą jau Viešpaties žinom, [nes] vykdom Jo valią šventai.“5 Patirtų dvasinių išgyvenimų ignoravimas ir nepaisymas atitolins mus nuo Dievo.
Šviesos paieškos pažengs pirmyn, jei norėsime jos švytėjimą atpažinti savo gyvenime. Šių laikų Raštuose yra apibūdinama šviesa ir pateikiamas pažadas ją priėmusiems: „Tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“6 Lygiai taip pat, kaip tada, kai mes nesiliovėme minti šviesos link, bus ir su mumis – kuo labiau stengsimės, tuo labiau ryškės Jo įtaka mūsų gyvenime. Lyg toji šviesa tunelio gale, Jo įtaka suteiks mums pasitikėjimo, ryžto, paguodos ir, —svarbiausia—, galios žinoti, kad Jis yra gyvas.
Trečia – nėra tokios tirštos, tokios grėsmingos ir tokios sunkios tamsos, kurios negalėtų įveikti šviesa. Vyresnysis Nylas L. Andersenas neseniai mokė: „Vis didėjantis blogis pasaulyje teisiesiems yra kompensuojamas dvasine galia. Kol pasaulis slysta nuo savo dvasinių pamatų, Viešpats Jo ieškantiems žmonėms ruošia kelią ir siūlo jiems didesnį patikinimą, didesnį patvirtinimą ir didesnį pasitikėjimą dvasine jų kelionės linkme. Prasidedančiame saulėlydyje Šventosios Dvasios dovana tampa ryškesne šviesa.“7
Broliai ir seserys, mes nesame palikti vieni, kad būtume veikiami kiekvienos pasaulietiško požiūrio užgaidos ir pokyčio, nes turime galią pasirinkti ne abejonę, o tikėjimą. Kad įgytume tos pažadėtos kompensacinės dvasinės galios, turime rinktis įsiklausyti į pranašų mokymus, atpažinti dvasinius raginimus ir veikti pagal juos, paklusti Dievo įsakymams ir ieškoti asmeninio apreiškimo. Turime pasirinkti. Tad pasirinkime Gelbėtojo Šviesą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.