Į kurią pusę esate atsisukę?

Vyresnysis Lynas G. Robinsas

Iš Septyniasdešimties prezidentūros

Paveikslėlis

Jei pirmiau stengiamės įtikti žmonėms, o po to – Dievui, sukeičiame vietomis pirmąjį ir antrąjį didžiuosius įsakymus.

„Į kurią pusę esate atsisukę?“ Prezidentas Boidas K. Pakeris nustebino mane šiuo mįslingu klausimu, kai drauge keliavome vykdyti mano, kaip naujojo Septyniasdešimties nario, pavedimo. Be paaiškinimo, padedančio suprasti to klausimo kontekstą, aš sutrikau. Jis tęsė: „Septyniasdešimties narys atstovauja ne žmonėms prieš pranašą, bet pranašui prieš žmones. Niekada nepamirškite, į kurią pusę esate atsisukę!“ Tai buvo veiksminga pamoka.

Jei pirmiau stengiamės įtikti žmonėms, o po to – Dievui, sukeičiame vietomis pirmąjį ir antrąjį didžiuosius įsakymus (žr. Mato 22:37–39). Tai reiškia, kad pamirštame, į kurią pusę esame atsisukę. Ir vis dėlto visi darome tą klaidą, nes bijome žmonių. Izaijo knygoje Viešpats mus perspėja: „Nebijokite žmonių užgaulės“ (Izaijo 51:7; taip pat žr. 2 Nefio 8:7). Lehio sapne tokią baimę sukėlė pašaipos pirštai, rodomi iš didelio ir erdvaus pastato. Dėl to daugelis pamiršo, į kurią pusę buvo atsisukę, ir „gėdydamiesi“ paliko medį (see 1 Nefio 8:25–28).

Taip spausdami bendraamžiai verčia asmenį jaustis kaltą dėl kitokios nuomonės ir mėgina pakeisti jei ne jo elgesį, tai pažiūras. Siekiame pagarbiai sugyventi su tais, kurie rodo pirštais, bet kai ši žmonių baimė gundo mus toleruoti nuodėmę, ji, pagal Patarlių knygą, tampa „spąstais“ (žr. Patarlių 29:25). Į tuos spąstus gali būti gudriai įdėtas masalas, apeliuojantis į mūsų užuojautą, kad priverstų mus toleruoti ar net pritarti tokiems dalykams, kuriuos Dievas pasmerkė. Silpniems tikėjimu tai gali būti didelė suklupimo kliūtis. Pavyzdžiui, kai kurie misionieriai šią žmonių baimę nusineša į misiją ir nepraneša misijos prezidentui apie savo porininko baisų nepaklusnumą, nes nenori tam neklusniam porininkui pakenkti. Teisingi sprendimai priimami atsimenant teisingą pirmojo ir antrojo didžių įsakymų eiliškumą (žr. Mato 22:37–39). Kai šie sumišę misionieriai suvoks, kad yra atsakingi Dievui, o ne savo porininkui, jie turėtų įgauti drąsos pasisukti kita kryptimi.

Būdamas jauno, 22 metų, amžiaus netgi Džozefas Smitas pamiršo, į kurią pusę buvo pasisukęs, kai kelis kartus maldavo Viešpaties leisti Martinui Harisui pasiskolinti 116 rankraščio lapų. Galbūt Džozefas norėjo parodyti dėkingumą Martinui už paramą. Žinome, kad Džozefas nepaprastai troško, kad dar vienas liudytojas stotų šalia jo prieš pasibaisėtinas apie jį skleidžiamas neteisybes ir melus.

Kad ir kokie buvo Džozefo motyvai, kad ir kaip pateisinantys jie atrodė, Viešpats tų pateisinimų nepriėmė ir griežtai jį sudraudė: „Kaip dažnai tu pažeidinėjai […] ir toliau leidaisi įtikinamas žmonių. Nes štai, neturėjai bijoti žmogaus labiau nei Dievo“ (DS 3:6–7; kursyvas pridėtas). Šis skaudus įvykis padėjo Džozefui atsiminti, po to jau visam laikui, į kurią pusę jis atsisukęs.

Mėgindamas išsaugoti gerą vardą žmonių akyse, žmogus gali netyčia prarasti gerą vardą Dievo akyse. Manymas, kad galima patikti Dievui ir tuo pat metu pateisinti žmonių neklusnumą, yra ne neutralumas, o veidmainystė, arba dviveidiškumas, arba mėginimas „tarnauti dviem šeimininkams“ (Mato 6:24; 3 Nefio 13:24).

Nors, be abejo, reikia drąsos pasitinkant pavojus, tikrasis drąsos ženklas yra įveikti žmonių baimę. Pavyzdžiui, Danieliaus maldos padėjo jam patekus į liūtų duobę, bet liūtaširdžiu jį padarė nepaklusimas karaliui Darijui (žr. Danieliaus 6). Tokia drąsa yra Dvasios dovana Dievo bijantiesiems, kurie nepamiršta melstis. Karalienės Esteros maldos irgi suteikė jai tokios pat drąsos stoti priešais savo vyrą, karalių Ahasverą, nors žinojo, kad taip darydama rizikuoja savo gyvybe (žr. Esteros 4:8–16).

Drąsa yra ne tik viena iš svarbiausių savybių, bet kaip pastebėjo K. S. Luisas: „Drąsa – tai […] kiekvienos dorybės forma išmėginimo metu. […] Pilotas buvo gailestingas, kol tai netapo rizikinga.“¹ Karalius Erodas nuliūdo išgirdęs prašymą nukirsti Jonui Krikštytojui galvą, bet norėjo pamaloninti svečius (žr. Mato 14:9). Karalius Nojus jau ruošėsi paleisti Abinadį, bet dėl savo nedorų kunigų spaudimo susvyravo (žr. Mozijo 17:11–12). Karalius Saulius nusižengė Viešpaties žodžiui ir pasiėmė karo grobį, „bijodamas savo karių ir klausydamas jų balso“ (1 Samuelio 15:24). Norėdamas nuraminti Sinajaus kalno papėdėje maištaujančius izraelitus Aaronas, pamiršęs, į kurią pusę buvo atsisukęs, pagamino aukso veršį (žr. Išėjimo 32). Daugelis Naujajame Testamente minimų aukščiausių vadovų įtikėjo Viešpatį, „tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę (Jono 12:42–43). Raštuose apstu tokių pavyzdžių.

Dabar paklausykite apie kelis įkvepiančius pavyzdžius:

Pirmiausia, Mormono: „Štai aš kalbu drąsiai, būdamas Dievo įgaliotas; ir aš nebijau to, ką gali padaryti žmogus; nes tobula meilė išveja visą baimę“ (Moronio 8:16; kursyvas pridėtas).
Nefio: „Todėl aš nerašau to, kas patinka pasauliui, bet rašau tai, kas patinka Dievui ir tiems, kurie ne pasaulio“ (1 Nefio 6:5).
Vado Moronio: Štai, aš – Moronis, jūsų vyriausiasis karo vadas. Aš nesiekiu valdžios, bet siekiu nuversti ją. Aš nesiekiu pasaulio garbės, bet savo Dievo šlovės ir savo šalies laisvės bei gerovės“ (Almos 60:36).

Moronis taip drąsiai prisiminė, į kurią pusę žiūrėjo, kad apie jį buvo pasakyta: „Jeigu visi žmonės, kurie buvo ir yra, ir bet kada bus, būtų kaip Moronis, štai, pačios pragaro jėgos būtų amžinai sudrebintos; taip, velnias niekuomet neturėtų galios žmonių vaikų širdims“ (Almos 48:17).

Bėgant amžiams pranašus visada badydavo tais „pašaipos pirštais“. Kodėl? Pagal Raštus, tai yra todėl, kad „kaltieji laiko tiesą sunkia, nes ji kerta juos iki pat šerdies“ (1 Nefio 16:2), arba kaip pastebėjo Prezidentas Haroldas B. Ly: „Paukštis, į kurį pataikyta, ima blaškytis!“² Jų pašiepiančią reakciją iš tiesų iššaukia kaltės jausmas, dėl kurio stengiamasi nuraminti save, kaip buvo su Korihoru, kuris galiausiai prisipažino: „Aš visuomet žinojau, kad yra Dievas“ (Almos 30:52). Korihoras taip įtikinančiai mokė savo apgaulių, kad pats patikėjo savo melu (žr. Almos 30:53).

Pašaipūnai pranašus dažnai kaltina nepakantumu ar užmiršimu, kad gyvename 21-ame amžiuje. Jie mėgina įtikinti ar netgi spaudžia Bažnyčią nuleisti Dievo standartus iki jų nederamo elgesio lygio, kas, pasak vyresniojo Nylo A. Maksvelo, „veda prie pasitenkinimo savimi, o ne prie savęs tobulinimo ir atgailos.“³ Viešpaties standartų nuleidimas iki nederamo visuomenės elgesio lygio yra atsimetimas. Daugelis nefitų bažnyčių, praėjus dviem amžiams po Gelbėtojo apsilankymo pas juos, ėmė, kaip išsireiškė vyresnysis Holandas, „bukinti“ doktriną.⁴

Klausydamiesi šios ištraukos iš 4 Nefio knygos, ieškokite paralelių su mūsų dienomis: „Ir buvo taip, kad po dviejų šimtų dešimties metų toje žemėje buvo daug bažnyčių; taip, buvo daug bažnyčių, kurios skelbėsi pažįstančios Kristų, tačiau atmetė didžiąją dalį jo evangelijos, tad priimdavo visokį nelabumą ir pateikdavo tai, kas šventa, tiems, kuriems tai buvo draudžiama dėl nevertumo“ (4 Nefio 1:27).

Tai vyksta ir pastarosiomis dienomis! Kai kurie nariai nesuvokia, kad papuola į tuos pačius spąstus, kai stengiasi įtikinti priimti vietines ar etnines savo tėvų tradicijas, kurios nesiderina su Evangelijos kultūra (DS 93:39) O kiti, apgaudinėdami save, su pasiaukojimu maldauja arba reikalauja, kad vyskupas sumažintų reikalavimus šventyklos rekomendacijoms gauti, stoti mokytis ar pateikti prašymą misionieriškai tarnystei. Nelengva vyskupui būti taip spaudžiamam. Tačiau kaip ir Gelbėtojas, išvalęs šventyklą, kad apgintų jos šventumą (žr. Jono 2:15–16), šiais laikais vyskupai pašaukti drąsiai ginti šventyklos standartą. Pats Gelbėtojas sakė: „Aš apsireikšiu gailestingas savo žmonėms […], jei mano žmonės laikysis mano įsakymų ir nesuterš šių šventų namų“ (DS 110:7–8).

Gelbėtojas, mūsų didis Pavyzdys, visados atsisukęs į Savo Tėvą. Jis mylėjo Savo aplinkinius ir jiems tarnavo, bet sakė: „Garbės iš žmonių aš nepriimu“ (Jono 5:41). Jis norėjo, kad tie, kuriuos Jis mokė, Juo sektų, bet Jis nesiekė jų palankumo. Kai padarydavo geradarystę, pavyzdžiui, išgydydavo ligonį, dažnai nurodydavo „niekam nesakyti“ (Mato 8:4; Morkaus 7:36; Luko 5:14; 8:56). Iš dalies Jis tai darė, kad išvengtų garso, sklidusio paskui Jį, nors ir stengėsi jo išvengti (žr. Mato 4:24). Jis smerkė fariziejus už tai, kad šie gerus darbus darė vien tam, kad žmonės matytų (žr. Mato 6:5).

Gelbėtojas, vienintelis kada nors žemėje gyvenęs tobulas žmogus, buvo bebaimis. Visą gyvenimą daugelis Jį kaltino, tačiau Jis niekada nepasidavė jų pašaipos pirštams. Jis vienintelis asmuo, kuris niekada nepamiršo, į kurią pusę yra atsisukęs: „Visuomet darau, kas [Tėvui] patinka“ (Jono 8:29; kursyvas pridėtas), ir „ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jono 5:30).

Nuo 3 Nefio 11 iki 28 skyriaus titulą Tėvas Gelbėtojas pavartoja ne mažiau kaip 150 kartų, labai aiškiai leisdamas nefitams suprasti, kad Jis ten atstovauja Savo Tėvui. O nuo Evangelijos pagal Joną 14 iki 17 skyriaus Gelbėtojas pamini Tėvą ne mažiau kaip 50 kartų. Visais įmanomais būdais Jis buvo Savo Tėvo tobulas mokinys. Jis taip tobulai atstovavo Savo Tėvui, kad pažinoti Gelbėtoją buvo tas pats, kas pažinoti Tėvą. Matyti Sūnų buvo tas pats, kas matyti Tėvą (žr. Jono 14:9). Girdėti Sūnų buvo tas pats, kas girdėti Tėvą (žr. Jono 5:36). Iš esmės Jis tapo neatskiriamas nuo Savo Tėvo. Jo Tėvas ir Jis buvo viena (žr. Jono 17:21–22). Jis aiškiai žinojo, į kurią pusę yra atsisukęs.

Tegul Jo įkvepiantis pavyzdys sustiprina mus prieš meilikavimo žabangas mūsų išorėje ir puikybės žabangas viduje. Te suteikia mums drąsos niekados nesigūžti ar nemeilikauti bandantiems mus įbauginti. Te įkvepia tai mus eiti į pasaulį ir daryti gera kiek tai įmanoma anonimiškiau ir „[nesiekti] žmonių garbės“ (DS 121:35). Ir tegul Jo neprilygstamas pavyzdys visados padeda mums atminti, kuris yra „didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mato 22:38). Kai kiti reikalauja leidimo nepaisyti Dievo įsakymų, visada atminkime, kieno esame mokiniai, ir į kurią pusę esame atsisukę; to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.