Pranašų palaikymas
Vyresnysis Raselas M. Nelsonas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Palaikydami pranašus mes asmeniškai įsipareigojame, kad darysime viską, ką galime, laikydamiesi jų pranašiškai duotų prioritetų.
Prezidente Airingai, dėkojame jums už jūsų pamokančią ir įkvepiančią kalbą. Mano brangūs broliai ir seserys, dėkojame jums už jūsų tikėjimą ir atsidavimą. Vakar visi buvome pakviesti palaikyti Tomą S. Monsoną kaip Viešpaties pranašą ir Bažnyčios Prezidentą. Dažnai giedame „Už pranašą, Dieve, Tau dėkingi“1. Ar jūs ir aš tikrai suprantame, ką tai reiškia? Įsivaizduokite tą Viešpaties mums suteiktą privilegiją palaikyti Savo pranašą, kurio patarimai bus neiškraipyti, nepadailinti, nepagrįsti jokiais asmeniniais siekiais ir visiškai teisingi!
Kaip iš tikrųjų mes palaikome pranašą? Dar gerokai prieš tą laiką, kai tapo Bažnyčios prezidentu, Prezidentas Džozefas F. Smitas aiškino: „Šventieji, palaikantys Bažnyčios pareigūnus, turi svarbią pareigą tai daryti ne vien rankos pakėlimu, kas tėra vien forma, bet darbu ir tiesa.“2
Puikiai atsimenu savo išskirtiniausią „darbą“, palaikant pranašą. 1972 metais man, medicinos daktarui ir kardiochirurgui, buvo patikėta atlikti atvirą širdies operaciją prezidentui Spenseriui V. Kimbolui, einančiam Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento pareigas. Jam reikėjo labai sudėtingos operacijos. Tačiau aš neturėjau patirties – iki tol neoperavau nė vieno 77 metų paciento su prastai funkcionuojančia širdimi. Aš nerekomendavau daryti tokios operacijos ir apie tai pranešiau prezidentui Kimbolui ir Pirmajai Prezidentūrai. Bet su tikėjimu prezidentas Kimbolas nusprendė, kad reikia daryti operaciją vien todėl, kad taip patarė Pirmoji Prezidentūra. Tai parodo, kaip jis palaikė savo vadovus! Ir jo sprendimas sukėlė man šiurpulį!
Ačiū Viešpačiui, operacija pavyko. Vėl ėmusi plakti prezidento Kimbolo širdis plakė labai stipriai! Būtent tą akimirką Dvasia man aiškiai paliudijo, kad tas vyras kažkada taps Bažnyčios Prezidentu!3
Jūs žinote, kas buvo toliau. Vos po 20 mėnesių prezidentas Kimbolas tapo Bažnyčios Prezidentu. Ir jis drąsiai ir narsiai vadovavo daugelį metų.
Nuo tol kaip Bažnyčios Prezidentus jau palaikėme Prezidentus Ezrą Taftą Bensoną, Hovardą V. Hanterį, Gordoną B. Hinklį ir dabar Tomą S. Monsoną – pranašus visomis to žodžio prasmėmis.
Mano brangūs broliai ir seserys, Sugrąžinimas atliko svarbų dalyką – jis paneigė labai seną mitą, kad Dievas nustojo kalbėti Savo vaikams. Nėra didesnės netiesos nei šis mitas. Pranašai vadovavo Dievo Bažnyčiai visais Evangelijos laikotarpiais nuo Adomo iki dabartinių dienų.4 Pranašai liudija apie Jėzų Kristų, apie Jo dieviškumą ir apie Jo žemiškąją misiją ir tarnystę.5 Gerbiame Pranašą Džozefą Smitą kaip šio paskutinio Evangelijos laikotarpio pranašą. Ir mes gerbiame kiekvieną vyrą, tęsiantį jo, kaip Bažnyčios Prezidento, darbą.
Palaikydami pranašus ir kitus vadovus6 remiamės bendro sutikimo įstatymu, nes Viešpats pasakė: „Nė vienam nebus duota eiti skelbti mano evangelijos ar statyti mano bažnyčios, jeigu jo neįšventino turintis įgaliojimą ir bažnyčia nežino, kad jis turi įgaliojimą ir yra deramai įšventintas bažnyčios vadovų.“7
Tai suteikia mums, Viešpaties Bažnyčios nariams, tikrumo ir tikėjimo, kai stengiamės laikytis Raštuose duoto įsakymo įsiklausyti į Viešpaties balsą,8 ateinantį per Jo tarnų pranašų balsą.9 Visi vadovai Viešpaties Bažnyčioje yra pašaukti deramu įgaliojimu. Joks pranašas, ar, tiesą sakant, joks kitas vadovas ar vadovė Bažnyčioje niekada nepašaukė pats savęs. Nė vienas pranašas nebuvo išrinktas balsuojant. Viešpats tai aiškiai pasakė: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau.“10 Mes su jumis nebalsuojame dėl jokių Bažnyčios vadovų. Tačiau turime privilegiją juos palaikyti.
Viešpaties būdai skiriasi nuo žmogaus būdų. Žmogaus būdas būtų nušalinti žmones nuo pareigų ar verslo, kai jie pasensta ar tampa neįgalūs. Tačiau žmogaus būdai nėra ir niekada nebus Viešpaties būdai. Palaikydami pranašus mes asmeniškai įsipareigojame, kad darysime viską, ką galime, laikydamiesi jų pranašiškai duotų prioritetų. Mūsų parodytas palaikymas yra tarsi priesaika, pažyminti, kad jų pašaukimą į pranašus pripažįstame teisėtu ir mus įpareigojančiu.
Dar prieš dvidešimt šešerius metus iki to laiko, kai tapo Bažnyčios Prezidentu, vyresnysis, Džordžas Albertas Smitas sakė: „Pakeldami ranką, mes prisiimame švenčiausią įsipareigojimą. Tai nereiškia, kad tyliai eisime savo keliu ir leisime Viešpaties pranašui vadovauti šiam darbui, bet tai reiškia, […] kad remsime jį, melsimės dėl jo, ginsime jo gerą vardą ir stengsimės vykdyti jo nurodymus, kai […] Viešpats jam nurodys.“11
Gyvasis Viešpats veda Savo gyvąją Bažnyčią!12 Viešpats Savo valią Bažnyčiai apreiškia per Savo pranašą. Vakar, po to, kai buvome pakviesti palaikyti Tomą S. Monsoną kaip Bažnyčios Prezidentą, dar turėjome privilegiją palaikyti jį, patarėjus Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Tik pagalvokite! Mes palaikome 15 vyrų kaip Dievo pranašus! Jie turi visus kunigystės raktus, kurie tik buvo suteikti žmogui šiame Evangelijos laikotarpyje.
15 vyrų pašaukimas į šventą apaštalystę teikia didelę apsaugą mums, Bažnyčios nariams. Kodėl? Todėl, kad šių vadovų sprendimai turi būti vienbalsiai.13 Ar galite įsivaizduoti, kaip Dvasia turi paveikti 15 vyrų, kad atsirastų tas vienbalsiškumas? Šie 15 vyrų turi skirtingą išsilavinimą bei profesinę patirtį ir jų nuomonės skiriasi daugeliu klausimų. Patikėkit manimi! Šie 15 vyrų – pranašų, regėtojų ir apreiškėjų – žino, kad Viešpaties valia yra tada, kai pasiekiamas vienbalsiškumas! Jie įsipareigoję pasirūpinti, kad Viešpaties valia tikrai būtų įvykdyta. Viešpaties maldoje pateikiamas pavyzdys visų šių 15 vyrų maldoms: „Tebūna tavo valia žemėje, kaip yra danguje.“14
Pirmininkauja apaštalas, ilgiausiai tarnaujantis apaštalu.15 Tokia viršenybės nustatymo tvarka paprastai į Bažnyčios prezidento pareigas iškelia vyresnius vyrus.16 Tai teikia tęstinumo, užgrūdintos brandos, patirties ir Viešpaties vadovaujamo ilgalaikio pasiruošimo.
Bažnyčią šiais laikais įkūrė Pats Viešpats. Jis sukūrė puikią valdymo sistemą, pasižyminčią dubliavimu ir pavadavimu. Pagal šią sistemą pranašų vadovavimas vyksta net tada, jei senstančius vadovus ištinka neišvengiamos ligos ir negalios.17 Gausu įvairių atsvarų ir saugiklių, kad joks žmogus niekada nenuklaidintų Bažnyčios. Vyriausieji vadovai yra pastoviai mokomi taip, kad atėjus metui būtų pasiruošę posėdžiauti aukščiausiose tarybose. Jie mokosi išgirsti Viešpaties balsą per Dvasios šnabždesius.
Tarnaudamas Prezidento Ezros Tafto Bensono, kuris tuo metu jau artėjo prie savo mirtingojo gyvenimo pabaigos, pirmuoju patarėju Prezidentas Gordonas B. Hinklis aiškino:
„Principai ir procedūros, kurias Viešpats sukūrė Savo bažnyčiai valdyti, numato visus […] atvejus. Yra svarbu […] kad nebūtų abejonių ar nerimo dėl Bažnyčios valdymo ir naudojimo pranašiškų dovanų, tarp jų teisės į įkvėpimą ir apreiškimą tvarkant Bažnyčios reikalus ir programas, tuomet, kai Prezidentas serga ar negali atlikti visų savo pareigų.
Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Taryba, pašaukta ir įšventinta turėti kunigystės raktus, turi įgaliojimą ir pareigą vadovauti Bažnyčiai, atlikti jos apeigas, aiškinti jos doktriną ir nustatyti bei prižiūrėti jos veiklą.“
Prezidentas Hinklis tęsė:
„Kai Prezidentas serga ar negali atlikti visų savo pareigų, du jo patarėjai drauge sudaro Pirmosios Prezidentūros Kvorumą. Jie toliau atlieka kasdieninį prezidentūros darbą.
Tačiau visus svarbesnius klausimus dėl taisyklių, procedūrų, programų ar doktrinos nuodugniai ir pamaldžiai apsvarsto drauge susirinkę Pirmoji Prezidentūra ir Dvylika.“18
Praeitais metais, švęsdamas 5 metų buvimo Bažnyčios Prezidentu jubiliejų, Prezidentas Monsonas išsakė mintis apie savo 50 metų trunkančią apaštališką tarnystę ir pasakė tokį teiginį: „Galiausiai amžius paveikia mus visus. Tačiau prisidedame prie karaliaus Benjamino, kuris pasakė: „Aš, kaip ir jūs patys, esu pajungtas visokioms kūno ir proto silpnybėms; nepaisant to, buvau […] išrinktas ir savo tėvo pašvęstas, […] ir neprilygstama jo jėga buvau išlaikytas ir išsaugotas, kad tarnaučiau jums visa savo galia, protu ir stiprybe, kuriuos man Viešpats suteikė (Mozijo 2:11).“
Prezidentas Monsonas tęsė: „Nepaisydami jokių mus ištinkančių sveikatos iššūkių, nepaisydami jokių kūno ar proto silpnumų, tarnaujame geriausiai, kaip galime. Užtikrinu jus, kad Bažnyčia yra gerose rankose. Pirmosios Prezidentūros Tarybai ir Dvylikos [Apaštalų] Kvorumui sukurta sistema [mus] užtikrina, kad Bažnyčia visuomet bus gerose rankose ir, kad ir kas nutiktų, nėra būtinybės nerimauti ar baimintis. Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuriuo sekame, kurį garbiname ir kuriam tarnaujame, visada yra prie vairaračio.“19
Prezidente Monsonai, dėkojame jums už šias tiesas! Taip pat dėkojame už viso jūsų gyvenimo pavyzdinę ir ištikimą tarnystę. Norėčiau kalbėti viso pasaulio Bažnyčios narių vardu ir vieningai bei nuoširdžiai išreikšti jums dėkingumą. Gerbiame jus! Mylime jus! Palaikome jus ne vien pakeltomis rankomis, bet visa širdimi ir pašvęstais darbais. Nuolankiai ir karštai meldžiame už jus, mūsų brangus pranaše!20 Jėzaus Kristaus vardu, amen.