2010–2019
Mylėti kitus ir sugyventi nepaisant skirtumų
2014 m. spalis


Mylėti kitus ir sugyventi nepaisant skirtumų

Kaip Kristaus pasekėjai turėtume taikiai gyventi su kitais, net jeigu jų vertybės skiriasi, arba jie nesutinka su mokymais, kuriais tos vertybės pagrįstos.

I.

Paskutinėmis savo žemiškosios tarnystės dienomis Jėzus davė savo mokiniams „naująjį įsakymą“ (Jono 13:34). Jis pakartojo jį tris kartus. Šis įstatymas buvo paprastas, bet sunkus: „Vienas kitą mylėkite, kaip aš jus mylėjau“ (Jono 15:12; taip pat žr. 17 eil.). Mokymas mylėti vienam kitą buvo Gelbėtojo tarnystės esmė. Antras didis įsakymas buvo toks: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39). Jėzus mokė mylėti net savo priešus (Mato 5:44). Tačiau įsakymas mylėti kitus taip, kaip Jis mylėjo savo kaimenę, Jo mokiniams – ir mums – buvo unikalus iššūkis. Prezidentas Tomas S. Monsonas pastarąjį balandį mokė mus, kad „iš tiesų meilė yra pati Evangelijos esmė, o Jėzus Kristus – mūsų pavyzdys. Jo gyvenimas yra meilės palikimas.“1

Kodėl taip sunku mylėti vienam kitą kaip Kristus? Mums sunku, nes esame priversti gyventi su žmonėmis, kurie gyvena ne pagal mūsų įsitikinimus, vertybes ir sandoros įsipareigojimus. Prieš pat nukryžiavimą savo didžioje užtarimo maldoje Jėzus meldėsi dėl savo pasekėjų: „Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:14). Po to Jis maldavo Tėvą: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (15 eilutė).

Turime gyventi pasaulyje, bet būti ne pasaulio. Turime gyventi pasaulyje, nes kaip Jėzus mokė savo palyginime, Jo karalystė yra „panaši į raugą“, kurio paskirtis savo įtaka iškelti visą tešlą (žr. Luko 13:21; Mato 13:33; taip pat žr. 1 Korintiečiams 5:6–8). Jo pasekėjai negali to padaryti, jei jie draugauja tik su tais, kurių tokie patys įsitikinimai ir gyvensena. Bet Gelbėtojas taip pat mokė, kad jei mylime Jį, mes laikysimės Jo įsakymų (žr. Jono 14:15).

II.

Evangelijoje daug kartų mokoma apie įstatymų laikymąsi, gyvenant su skirtingų įsitikinimų ir gyvensenų žmonėmis. Labai svarbūs yra mokymai apie nesutarimus. Kai prisikėlęs Kristus pamatė, kad nefitai nesutaria dėl krikšto, Jis aiškiai nurodė, kaip atlikti šias apeigas. Tada Jis pamokė šio svarbaus principo:

„Tarp jūsų nebus nesutarimų, kaip tai buvo ligi šiol; ir tarp jūsų nebus ginčų dėl mano doktrinos punktų, kaip tai buvo ligi šiol.

Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas, ir jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vieną su kitu.

„Štai […] mano doktrina – kad tai būtų panaikinta“ (3 Nefio 11:28–30; kursyvas pridėtas).

Įspėdamas dėl ginčų Gelbėtojas turėjo omenyje ne vien tuos, kurie ginčijosi dėl krikšto. Jis visiems draudė ginčytis. Net ir besilaikantys įsakymų privalo nekurstyti žmonių širdžių piktai ginčytis. Ginčų tėvas yra velnias; Gelbėtojas yra Ramybės kunigaikštis.

Panašiai moko Biblija, kad „išmintingieji numalšina žmonių įniršį“ (Patarlių 29:8). Pirmieji Apaštalai mokė, kad „laiky[tumės] to, kas pasitarnauja santaikai“ (Romiečiams 14:19) ir „kalbė[tume] tiesą su meile“ (Efeziečiams 4:15), nes „žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo“ (Jokūbo laiškas 1:20). Šiuolaikiniame apreiškime Viešpats įsakė, kad sugrąžintosios Evangelijos geroji naujiena būtų skelbiama „savo artimui su švelnumu ir romumu“ (DS 38:41), su visu nuolankumu, […] nepiktžodžiaujant piktžodžiautojams (DS 19:30).

III.

Net jei siekiame būti romūs ir išvengti ginčų, neturėtume eiti į kompromisus ar suteršti savo įsipareigojimo tiesoms, kurias suprantame. Neturime užleisti savo pozicijų ar vertybių. Jėzaus Kristaus Evangelija ir sandoros, kurias sudarėme, neišvengiamai mus įtraukia į amžiną kovą tarp tiesos ir paklydimo. Šioje kovoje nėra neutralios zonos.

Gelbėtojas parodė, kaip reikia elgtis, kai Jo priešai surengė jam akistatą su moterimi, kuri „buvo nutverta svetimaujant“ (Jono 8:4). Sugėdinti dėl savo veidmainystės, kaltintojai pasitraukė ir paliko Jėzų vieną su moterimi. Jis elgėsi su ja maloniai ir jos nepasmerkė. Bet Jis taip pat tvirtai jai pasakė: „Daugiau nuodėmių nebedaryk“ (Jono 8:11). Maloningumas yra būtinas, tačiau Kristaus pasekėjas – kaip ir pats Mokytojas – tvirtai laikysis tiesos.

IV.

Kaip ir Gelbėtojui, Jo pasekėjams kartais tenka susidurti su nuodėmingu elgesiu, ir šiais laikais jie kartais vadinami fanatikais, kai laikosi savo įsitikinimų skirdami tai, kas teisu, nuo to, kas neteisu. Daug pasaulietiškų vertybių kelia tokius iššūkius pastarųjų dienų šventiesiems. Šiomis dienomis vyksta stiprus judėjimas už tos pačios lyties santuokos legalizavimą daugelyje JAV valstijų, Kanadoje ir kitose pasaulio šalyse. Taip pat gyvename tarp tokių žmonių, kurie mano, kad santuoka išvis nereikalinga. Kai kurie mano, kad nereikia turėti vaikų. Kai kurie priešinasi bet kokiems pornografijos ar narkotikų suvaržymams. Kitas pavyzdys – žinomas daugeliui tikinčiųjų – iššūkis gyventi su netikinčiu sutuoktiniu ar šeimos nariu arba santykiai su netikinčiais bendradarbiais.

Tokiose pašvęstose vietose kaip šventyklos, maldos namai ir savo pačių namai turėtume aiškiai ir išsamiai mokyti tiesos ir įsakymų taip, kaip juos suprantame iš išgelbėjimo plano, apreikšto sugrąžintoje Evangelijoje. Mūsų teisę tai daryti saugo konstituciniai laisvo žodžio ir religijos garantai, taip pat ir privatumas, kuris yra gerbiamas net ir tokiose šalyse, kur nėra oficialių konstitucinių garantų.

Ką religingas asmuo sako ir daro viešumoje, tai jau kitas klausimas. Laisvas religijos išpažinimas apima daugumą viešųjų veiksmų, bet jis turi būti vykdomas pagal reikalavimus prisiderinti prie kitų žmonių įsitikinimų ir (religinių) praktikų. Įstatymai gali uždrausti tokį elgesį, kuris visuotinai yra pripažįstamas negeru ir nepriimtinu, pavyzdžiui, seksualinį išnaudojimą, smurtą ar terorizmą, net jei taip elgiasi ekstremistai religijos vardu. Mažiau piktinantį elgesį, net nepriimtiną kai kuriems tikintiesiems, reikia paprasčiausiai iškęsti, jei jį įteisina tie, kuriuos Mormono Knygos pranašai vadina „liaudies balsu“ (Mozijo 29:26).

Kalbėdami viešai, visi turėtume sekti Evangelijos mokymais mylėti savo artimą ir vengti ginčų. Kristaus pasekėjai turėtų būti mandagumo pavyzdžiai. Turėtume mylėti visus žmones, būti geri klausytojai ir domėtis jų nuoširdžiais įsitikinimais. Net jei nesutinkame, neturime būti užgaulūs. Mūsų teiginiai ir bendravimas ginčytinomis temomis neturėtų būti vaidingi. Turėtume būti išmintingi aiškindami ir laikydamiesi savo pozicijos bei naudodami savo įtaką. Tai darydami prašome kitų neįsižeisti dėl mūsų nuoširdžių religinių įsitikinimų ir laisvo savo religijos praktikavimo. Raginame jus visus vadovautis šia Gelbėtojo auksine taisykle: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12).

Kai mums nepavyksta pergalėti pasaulio pozicijos, turėtume pagarbiai susitaikyti su nepalankiais rezultatais ir mandagiai elgtis su savo priešininkais. Visada turėtume išlikti geranoriški visiems, atsisakyti bet kokio persekiojimo, įskaitant persekiojimą dėl rasinių, etninių, religinių ar seksualinės orientacijos skirtumų.

V.

Kalbėjau apie bendrus principus. Dabar kalbėsiu, kaip tuos principus taikyti įvairiausiose jums pažįstamose situacijose, kuriose Gelbėtojo mokymai turėtų būti taikomi kur kas ištikimiau.

Pradėsiu nuo to, ko vaikai išmoksta žaisdami. Per daug dažnai nenariai čia, Jutoje, jaučiasi įžeisti ir atstumti kai kurių mūsų narių, kurie neleidžia savo vaikams draugauti su kitų tikėjimų vaikais. Mes tikrai galime išmokyti savo vaikus vertybių ir elgesio standartų taip, kad jie neatsiribotų nuo „kitokių“ ir nerodytų šiems nepagarbos.

Daug mokytojų bažnyčioje ir mokyklose sielojasi dėl to, kaip kai kurie paaugliai, tarp jų PDŠ jaunimas, elgiasi vienas su kitu. Įsakymas mylėti vienam kitą tikrai aprėpia meilę ir pagarbą visų religijų atstovams, taip pat nepaiso rasinių, kultūrinių ir ekonominių ribų. Mes kviečiame visą jaunimą vengti chuliganiškumo, užgaulių, kalbos ir elgesio, kuriais sąmoningai skaudinami kiti. Visa tai pažeidžia Gelbėtojo įsakymą mylėti vienam kitą.

Gelbėtojas mokė, kad nesutarimas yra velnio įrankis. Tai tikrai liudija kai kurių politikų pastarųjų pasisakymų ir veiksmų nenaudai. Nuomonių skirtumai politikoje neišvengiami, bet jie neturėtų peraugti į asmeninius išpuolius, nuodijančius valdymo procesą ir žeidžiančius jo dalyvius. Visi turėtume atsikratyti neapykantos kupino bendravimo ir būti mandagūs, net tuomet, kai nuomonės skiriasi.

Pati svarbiausia aplinka, kurioje reikia vengti ginčų ir gerbti skirtumus, yra mūsų namai ir santykiai su namiškiais. Negalime išvengti nuomonių skirtumų – tiek nesvarbių, tiek svarbių. Svarbaus nuomonių skirtumo pavyzdys gali būti šeimos nario gyvenimas su kažkuo be santuokos. Tokiu atveju atsiranda dvi konfliktuojančios vertybės – mūsų meilė šeimos nariui ir mūsų atsidavimas įsakymams. Sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu, galime parodyti maloningumą, bet išlikti ištikimi tiesai ir susilaikyti nuo tokių veiksmų, kurie palengvintų ar toleruotų tai, ką žinome esant klaidinga.

Baigdamas pasidalinsiu kitu šeiminių santykių pavyzdžiu. Maždaug prieš 10 metų kuolo konferencijoje Midveste susipažinau su seserimi, papasakojusia apie savo vyrą, kuris 12 metų kartu su ja lankėsi Bažnyčioje, bet taip ir netapo Bažnyčios nariu. Ji manęs paklausė, ką turėtų daryti. Aš jai patariau toliau daryti, kas teisu, ir būti kantriai bei maloniai savo vyrui.

Maždaug po mėnesio gavau jos laišką, kuriame rašė: „Na, aš pamaniau, kad 12 metų buvau geras kantrumo pavyzdys, tačiau nežinojau, ar buvau labai maloni. Todėl visą mėnesį labai stengiausi būti maloni ir jis pasikrikštijo.“

Maloningumas yra galingas, ypač šeimos aplinkoje. Toliau laiške rašė: „Dabar aš stengiuosi būti dar malonesnė, nes norime šiais metais būti užantspauduoti šventykloje!“

Po šešerių metų gavau dar vieną jos laišką: „Mano vyras ką tik buvo pašauktas ir paskirtas tarnauti mūsų apylinkės vyskupu.“2

VI.

Kadangi gyvenime yra įvairiausių santykių ir aplinkybių, turime gyventi su kitokiais nei mes. Spręsdami esminius klausimus, neturėtume atsižadėti ar apleisti savo nuomonės, tačiau Kristaus pasekėjai turėtų išmokti gyventi taikiai su tais, kurių vertybės skiriasi arba kurie nesutinka su mokymais, kuriais tos vertybės pagrįstos. Pagal Tėvo išgelbėjimo planą, apie kurį sužinojome per pranašišką apreiškimą, esame žemiškose aplinkybėse, kur turime laikytis Jo įsakymų. Tai apima meilę artimui, kurio kultūra ir įsitikinimai skiriasi, – taip Tėvas myli mus. Kaip mokė Mormono Knygos pranašai, mes turime veržtis pirmyn turėdami „meilę Dievui bei visiems žmonėms“ (2 Nefio 31:20).

Kad ir kaip būtų sunku gyventi sumaištyje, mūsų Gelbėtojo įsakymas mylėti vienam kitą taip, kaip Jis myli mus, tikriausiai yra didžiausias mūsų iššūkis. Meldžiu, kad šį įsakymą suprastume ir stengtumės gyventi pagal jį, kad ir su kuo bendrautume, kad ir ką veiktume, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Thomas S. Monsonas, „Meilė – Evangelijos esmė“, 2014 m. balandžio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga arba Liahona, May 2014, 91.

  2. Laiškai vyresniajam Dalinui H. Ouksui, 2006 m. sausio mėn. 23 d. ir 2012 m. spalio mėn. 30 d.