2020 m. dvasinės valandėlės
12christofferson


Pasirinkimas ir įsipareigojimas

Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems

2020 m. sausio 12 d.

Dėkoju savo Dangiškajam Tėvui už privilegiją šį vakarą būti su jumis. Taip pat noriu padėkoti savo žmonai ir paremti jos žodžius. Taipogi ypatingai dėkoju jums už šį nuostabų chorą. Jie – dar vienas instituto vertingumo įrodymas. Man patinka institutas. Tikiuosi visi jūs, kurie turite tokią galimybę, esate ne tik užsiregistravę, bet ir lankote institutą bei aktyviai dalyvaujate pamokose. Tai vienas iš geriausių dalykų, kuriuos turime bažnyčioje. Kai kurie turbūt žinote, kad giesmę, kurią neseniai sugiedojo choras, parašė prezidentas Raselas M. Nelsonas. Tie žodžiai yra jo, ir jais perteikiamas jausmas bei išreikšta mintis pasiekia mano, o taip pat, tikiuosi, ir jūsų širdį. Perduodu jums jo meilę ir sveikinimus. Taip pat noriu tarti padėkos žodį prezidentei Astrid Tuminez ir Jutos slėnio universiteto administracijai bei personalui už jų nuoširdų svetingumą šį vakarą.

Prieš kelerius metus mudu su vyresniuoju L. Tomu Periu su pavedimu lankėmės Niujorko mieste. Būdami tenai užsukome į Bruklino sinagogą. Tai buvo įspūdingas pastatas, stovintis apylinkėje, kuri anksčiau ir turbūt iki šiol buvo viena iš prabangesnių to rajono dalių. Moteris, tuo metu tarnavusi Žydų reformatų bendruomenės rabine, nuoširdžiai mus pasitiko ir aprodė istorinį pastatą. Geriausiais savo metais tai buvo elegantiškas statinys, tačiau dabar buvo akivaizdu, kad jam reikėjo rimto remonto. Rabinė papasakojo mums, kad jos bendruomenė gerokai sumažėjo ir kad lėšos, skirtos sinagogos ir jos programų, įskaitant dienos mokyklą, išlaikymui, buvo nepakankamos.

Mums toliau besišnekučiuojant ji pastebėjo, kad, apskritai kalbant, jauni suaugusieji buvo įsipareigoję savo žydiškam paveldui, tačiau dėl kažkokios priežasties jie nenorėjo prisijungti ir tapti įsipareigojusiais sinagogos nariais. Nepaisant to, jie reguliariai sinagogoje rengdavo socialines veiklas. Jiems tai daugiau buvo rinkimosi vieta ir periodiškai jie skirdavo paaukojimus, kad padengtų patalpų naudojimo sąnaudas, bet tik keletas buvo pasiryžę tapti bendruomenės, kuri tenai garbino, nariais.

Mudu su vyresniuoju Periu ir rabinė diskutavome, kodėl taip yra. Iš daugelio pokalbių su kitais jaunais suaugusiaisiais, kurių dauguma buvo vieniši, ji pastebėjo, kad religijai jie neskyrė pirmumo savo gyvenime. Kiti tiesiog nenorėjo įsipareigoti šiai ar bet kuriai kitai sinagogai. Vyresnysis Peris susimąstė, ar tai kartais nebuvo žymios (arba liūdnai pagarsėjusios) baimės netekti galimybių, – kad jei jie tam įsipareigos, jie galbūt neteks kažko kito, – apraiška.

O tai ir yra tema, kuria noriu kalbėti jums šį vakarą, – pasirinkimas ir įsipareigojimas.

Pradėdami atkreipkime dėmesį į tai, kad „baimė netekti galimybių“ tam tikra prasme yra racionalus jausmas. Kiek tik įmanoma visi norime geriausių patyrimų ir siekiame geriausių galimybių bet kokioje gyvenimo srityje. Tačiau nepaliaujamas atidėliojimas pasirinkti ir įsipareigoti, nes tai gali reikšti, kad neteksi kažko kito, galimai geresnio, nėra racionalus. Kiekvienas pasirinkimas riboja kitas galimybes: jeigu renkatės ryte eiti į darbą arba į universitetą, jūs negalite tuo pat metu žiūrėti filmo Netflix programoje (ar galite?); jeigu einate į universitetą ir baigiate civilinės statybos specializaciją, jūs negalite baigti istorijos, meno, biologijos ar bet kokios kitos specializacijos (nebent universitete liksite visiems laikams); jeigu dabar keliausite prie Viktorijos krioklio Afrikoje, jūs negalėsite tuo pačiu metu keliauti niekur kitur ir nepamatysite kitų vietų, kurias galbūt norėjote aplankyti; jeigu pasirinksite tarnauti misijoje, jūs tam laikotarpiui atsisakysite daugybės socialinių užsiėmimų, ir taip toliau. Tačiau jeigu nepasirinksite tam tikros krypties ir neįsipareigosite, jūsų gyvenimas bus labai padrikas ir galiausiai iš tikrųjų neteksite daugumos geriausių dalykų.

Kaip kartas nuo karto pastebi mano žmona: „Tu negali visko turėti – kur tai laikytum?“ Negalime turėti visko, ką būtų gerai turėti, ir mes negalime daryti visko, ką būtų gera arba smagu daryti. Net jeigu ribosite savo pasirinkimus ir rinksitės tik tai, kas „verta pritarimo, ar girtina“,1 jūs vis tiek negalėsite visko turėti ar visko patirti. Tiesiog nepakaks laiko, lėšų arba erdvės žmogaus mirtingajame gyvenime. Todėl turime įsipareigoti konkrečiam pasirinkimui žinodami, kad taip darydami neišvengiamai neteksime kitų, kad ir kokie geri jie būtų. Taip pat turime prisiminti, kad pernelyg ilgas pasirinkimo atidėliojimas gali pats tapti pasirinkimu.

Santuoka yra geriausias pavyzdys. Pasirinkdami vieną partnerį, mes atsisakome visų kitų. Viešpats sako: „Mylėsi savo žmoną visa širdimi ir glausies prie jos ir prie nieko daugiau.“2 Dėl pasirinkimo galutinumo kai kas vengia įsipareigoti kam nors, kam jie jaučia gerus jausmus, kam nors, ką jie myli ir su kuo galėtų laimingai amžinai tobulėti, galvodami, kad galbūt kažkur yra dar tobulesnis sielos draugas, kurio jie nenori netekti. Prisimenu vieną tokį pažįstamą jaunuolį, prieš daug metų atsisakiusį nuostabios būsimos partnerės, nes jos dantyse buvo per daug plombų. Mano reakcija buvo tokia: tu nori tobulybės, kuri neegzistuoja, ir tarp kitko, ar nepagalvojai, kad tu pats nė iš tolo nesi tas tobulas pasirinkimas?

Tai yra jaunų suaugusiųjų susirinkimas. O daugumai iš jūsų ypač pabrėžtina yra suaugusieji. Jūs turite arba siekiate turėti suaugusiųjų atsakomybes, suaugusiųjų pasiekimus ir suaugusiųjų indėlius, kaip priešingybę suaugusio žmogaus gyvenimo atidėliojimui ir vaikymuisi nuolatinių vakarėlių. Prieš dešimt metų knygos autorius ir mokslininkas Čarlzas Miurėjus kalbėjo apie „gerai nugyvento gyvenimo“ prasmę. Jis pasakė: „Kalbu apie dalykus, kuriuos prisiminsime sulaukę garbingo amžiaus ir kurie padės mums spręsti, kad galime didžiuotis tuo, kas buvome ir ką nuveikėme.“3

Miurėjus pasakojo, kaip Ciuriche auditorijai kalbėjo apie gilų pasitenkinimą, kylantį iš gerai nugyvento gyvenimo. Jis sakė: „Po kalbos keli iš dvidešimties su viršum klausytojų priėjo ir aiškiai pasakė, kad frazė „gerai nugyventas gyvenimas“ jiems nieko nereiškia. Jiems buvo gera su dabartiniais jų sekso partneriais ir naujais BMW markės automobiliais bei atostogauti Maljorkoje, ir jie nematė gyvenime tuštumų, kurias reiktų užpildyti. Tai buvo nepakartojama, – sakė Miurėjus, – girdėti tai sakant man į veidą, tačiau tai nenustebino […]. Ta galvosena yra maždaug tokia: žmonės yra aktyvuotų ir po tam tikro laiko dezaktyvuotų cheminių elementų rinkinys. Gyvenimo tikslas yra kuo maloniau leisti laiką.“4

Baigdamas kalbėti Miurėjus išsakė tokį įžvalgų teiginį: „Ilgaamžė žmonių išmintis byloja, jog tam, kad gerai nugyventum gyvenimą, reikia įsipareigoti aplinkiniams.“5 Tikri suaugusieji tai supranta. Jie suvokia, kad asmeninis malonumas niekada negali būti gyvenimo akcentas ir netinka būti gyvenimo tikslu. Ta tiesa remiasi dviem didžiausiais įsakymais: mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu ir mylėti artimą kaip save patį.6 Jėzus sakė: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“7 Evangelijos sandora,8 su amžinojo gyvenimo pažadu, remiasi tais dviem didžiausiais įsakymais, kurių svarbą apibrėžia eiliškumas: pirmas ir antras. Lojalumas tiems dviems didžiausiems įsakymams apibūdina gerai nugyventą gyvenimą ir tai, ką reiškia būti suaugusiu.

Galiausiai nėra neutralaus kelio be įsipareigojimų, bent kai kalbama apie amžinas pasekmes. Alma tai pabrėžė mokydamas, jog Kristus, Gerasis Ganytojas, šaukia mus sekti Juo, einant mokinystės ir laimės keliu:

„Štai sakau jums, kad gerasis ganytojas šaukia jus; taip, ir jis šaukia jus savo paties vardu, kuris yra Kristaus vardas; o jei nenorite įsiklausyti į gerojo ganytojo balsą, į tą vardą, kuriuo esate šaukiami, štai, jūs nesate gerojo ganytojo avys.

Ir dabar, jeigu nesate gerojo ganytojo avys, tai iš kokios gi kaimenės esate? Štai, sakau jums, kad jūsų ganytojas yra velnias, ir esate iš jo kaimenės; ir dabar, kas gali tai paneigti?“9

Alma moko, kad yra tik du pasirinkimai ir kad Kristus yra vienintelė gera alternatyva. Jeigu nesirenkate Kristaus, mažiausiai, ką galima pasakyti, jūs savaime sekate neteisingu dievu, einate klaidingu keliu, vedančiu prie neišvengiamo ir netgi amžino nusivylimo. Taigi, jei jūs nesekate Gelbėtoju, jūs atmetate Jį.10

Žinodami tai neturėtume vengti įsipareigoti Viešpačiui ir siekti tapti viena su Juo. Kaip Jis meldėsi per paskutinę vakarienę dėl Savo apaštalų ir visų, kurie tikės jų žodžiais: „Kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.“11 Argi ne to siekiame? Tad kodėl vengiama visiškai ir neribotai įsipareigoti? Kam delsti imti Jo jungą ant savęs, žinant, kad jo „jungas švelnus ir [jo] našta lengva“?12

Nesėkmės baimė

Atsakydamas į savo paties klausimą galiu matyti, kad nepaisant logikos ir Dvasios, kuri plūkiasi su mumis, maldavimų, yra kelios priežastys, kodėl žmogus vis dar gali nesiryžti tam. Viena yra abejojimas savo gebėjimu laikytis tokio toli siekiančio įsipareigojimo. Ar tikrai galėsime laikytis žodžio, o gal neverta įsipareigoti, jei galime suklupti?

Tai suprantamas susirūpinimas, tačiau atsakydamas noriu atkreipti dėmesį, kad labai svarbia prasme, jūs jau perėjote tą tiltą. Kai ikimirtingajame pasaulyje pasirinkote priimti išgelbėjimo ir išaukštinimo planą, kurį paruošė Tėvas ir kurį gynė Sūnus, jūs pasirinkote Kristų. Jūsų fizinis gimimas liudija tą faktą, kad jūs jau įsipareigoję. Jūs išlaikėte savo „pirmąją būseną“13 ir dabar klausimas, ar laikysitės įsipareigojimo šioje „antrojoje būsenoje“ ir „bus pridėta šlovė ant [jūsų] galvų per amžių amžius“?14 Neturime bijoti patvirtinti savo ikimirtingojo įsipareigojimo, ypač kai įvertiname, kokia apgailėtina yra alternatyva.

Taip pat neturime gyventi bijodami nesėkmės. Nesame vieni. Nesame palikti be pagalbos. Bet kas, tikrai įsipareigojęs Kristui, visiškai mokinystei, negali patirti nesėkmės. Jeigu esame susieti su Juo, kuris nužengė žemiau visko, kuris nugalėjo viską ir kuris dabar turi visą galią, negalime patirti nesėkmės.15 Mūsų Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas nėra tik nesuinteresuoti stebėtojai, kuriems įdomu pamatyti, ar mums pasiseks ar ne. Ar galite įsivaizduoti juos žiūrinčius į mus iš dangaus ir sakančius: „Pažvelk į Semą. Praeitą kartą, susidūręs su tokia situacija, jis susimovė ir spėju, kad jis vėl tai padarys“, arba „Štai, pažiūrėk. Sandros draugės pakišo jai kiaulę. Bus įdomu pamatyti, ar jai pavyks išsikapstyti šį kartą.“ Žinoma, tai absurdiška. Jie aktyviai veikia mūsų pusėje, teikdami nuolatinę pagalbą, vadovavimą ir išteklius, ir tikriausiai duos mums daugiau, jei tik priimsime.

Sakiau, kad kai gerbiame sandoras, kurios sieja mus su Kristumi ir Jo galia, negalime patirti nesėkmės. Tai galiausiai pasitvirtina, bet aš pripažįstu, kad kartais visi patiriame nesėkmes – savo pačių klaidas ir nuodėmes, ir kartais kitų žmonių padarytų klaidų arba nuodėmių daromą poveikį mums. Tačiau atgailos ir atleidimo dovanų dėka visos tos nesėkmės yra tik laikinos. Nei viena iš jų negali atimti mūsų amžinojo gyvenimo be mūsų sutikimo. Kodėl? Kadangi darydami viską, kas mūsų galioje, kad atsigautume, galime pasinaudoti Kristaus malone, kad išspręstume ir ištaisytume bet ką, ko patys negalime. Atminkite, Kristaus apmokančioji galia ir malonė ne tik paima kaltę dėl nuodėmės ir klaidos, bet taip pat pašventina mus ir padaro šventus, galinčius gyventi Dievo akivaizdoje.16

Tačiau nesakau, kad visa tai yra lengva. Kaip ir aš, jūs gerai žinote, kad gyvenimas kupinas kovų ir labai didelių sunkumų, netgi tragedijų. Lengviau yra pasakyti, kad būsiu ištikimas Jėzaus Kristaus mokinys, nei tai padaryti. Jėzui tikrai nebuvo lengva būti Savo Tėvo mokiniu ir gerti iš Jo „karčios taurės“.17 Tačiau Jis tai padarė ir Jis žino, kaip padėti mums sėkmingai eiti mokinystės keliu. Be to, Gelbėtojas turi galią ir nori padėti. Jis liks su mumis tol, kol mums reikės, ir tiek, kiek reikės. Jis sako: „Taip, ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane.“18 Nesėkmės baimė – ne priežastis neįsipareigoti Kristui visiškai ir iki galo. Tiesiog toliau atgailaukite ir darykite, ką galite, kad būtumėte geri – to pakaks.

Auka

Žinau dar vieną priežastį, kodėl žmogus gali vengti atsiliepti į Gerojo Ganytojo kvietimą prisijungti prie Jo kaimenės, – tai aukos, kurios gali prireikti, baimė. Visi atsimenate jaunuolį, kuris nuoširdžiai paklausė Jėzaus: „Ko dar man trūksta?“ kad būčiau vertas amžinojo gyvenimo.19 Morkus pasakoja, kad „Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane.“20 Atsimenate atsakymą: „Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.“21

Viliuosi, kad gerai pagalvojęs tas turtingas jaunuolis patyrė širdies permainą ir vėliau priėmė Gelbėtojo kvietimą. Bet kokiu atveju, suvokiame, kad įsipareigojimas Kristui pareikalaus aukojimosi. Vienas dalykas, kurį reikės paaukoti, tai „baimė netekti galimybių“, nes žinome, kad tikrai neteksime daugybės dalykų. Tiek daug gyvenimo pasirinkimų nesiderina su mokinyste ir netgi gali tekti atsisakyti daug gerų dalykų dėl to, kiek mūsų laiko ir išteklių prireiks geresniems ar geriausiems dalykams.

Nuoširdus jaunas suaugusysis, klausęs Gelbėtojo, „Ko dar man trūksta?“ yra miręs. Turtai, kuriuos jis turėjo, turbūt nebeegzistuoja, ir bet kokiu atveju jis jų nebeturi ir jam iš jų jokios naudos. Kad ir kokia auka tuo metu tai galėjo atrodyti, ar jis turėjo geresnę galimybę nei priimti Mokytojo kvietimą? Ar kas nors, ką jis turėjo ar galėjo įsigyti savo turtais, prilygsta tam, ką Viešpats galiausiai jam siūlė? Žinome, kad viskas, ko Gelbėtojas mūsų prašo, įskaitant mūsų pačių gyvybes, yra nereikšminga palyginus su išaukštinimu. Negalime net įsivaizduoti, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“22.

Užuot bijoję mokinystės aukų, turėtume išnaudoti progas įgyti daugiau dvasinės galios, patirti didesnį džiaugsmą ir rasti kiekvienas sau tikrą gyvenimo prasmę. Auka, ypač auka dėl Kristaus reikalo, parodo, kaip rimtai esame nusiteikę laikytis dviejų didžiausių įsakymų – mylėti Dievą ir artimą. Auka reiškia, kad tikrai darysime pasaulyje gera.

Mylėjimas savo Dangiškojo Tėvo ir Jo Mylimo Sūnaus visa širdimi, galia, protu ir stiprybe patvirtina mūsų sieloms, kas esame. Tai suteikia mums saugumo, kuris įgalina mus liautis telktis į save ir pažiūrėti aplink, tikrai matyti kitus – jų poreikius ir realybę, su kuria jie susiduria, norint suprasti juos ir padėti jiems. Palyginime apie Gerąjį samarietį kunigas ir levitas matė sužeistą keleivį šalikelėje, bet jie iš tiesų jo nematė. Tik samarietis tikrai matė sužeistą svetimšalį ir todėl „pasigailėjo. Priėjęs aprišo jo žaizdas.“23 Daugybė žmonių patiria nesibaigiančią vienatvę. Tikrai mūsų aukos gali daug ką pakeisti.

Įsipareigojimas

Didžiausias įsipareigojimas, kuris garantuoja džiaugsmą čia ir po to, yra įsipareigojimas Dievui, mūsų Amžinajam Tėvui, ir Jo Sūnui, Viešpačiui Jėzui Kristui. Omnio knygoje randame tokį iškalbingą maldavimą:

„Ir dabar, mano mylimi broliai, aš norėčiau, kad ateitumėt pas Kristų, kuris yra Izraelio Šventasis, ir ragautumėte jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios. Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam, ir toliau pasninkaukite ir melskitės, ir ištverkite iki galo; ir kaip Viešpats gyvas, būsite išgelbėti.“24

Yra istorija apie tėvą, kuris paguldė savo mažą sūnų į lovą ir išeidamas iš miegamojo išgirdo bumptelėjimą. Sugrįžęs pamatė sūnų ant grindų ir paklausė, kaip jis iškrito iš lovos. Berniukas atsakė: „Aš nevisiškai buvau viduje.“ Pasirūpinkime, kad įsipareigoję Dievui visiškai būtume viduje.

Esate Kristaus kūno dalis.25 Jūs priklausote. Būkite visiškai viduje, laisvai duodami ir gaudami. Tikrai matykite aplinkinius ir būkite matomi, kad gerai nugyventumėte gyvenimą, tarnystės, palaimų ir pasitenkinimo gyvenimą – Gelbėtojo, kuris nugalėjo viską ir kurio malone jūs taip pat nugalėsite viską, palaimintą ir pašventintą gyvenimą.

Praeitą vasarą Pionierių dienos Tabernakulio choro ir Šventyklos aikštės orkestro koncerte pasirodė labai talentinga dainininkė iš Norvegijos, Sissel. Auditorija, įskaitant mane, buvo stipriai sužavėta, kaip pagarbiai ji atliko dainą „Slow Down“, kuri priminė eilutę iš Psalmių knygos: „Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas.“26

Noriu paleisti Sissel dainos, atliktos tą vakarą, įrašą ir kai klausysitės, prašau, apmąstykite žinią, kad galime visiškai pasitikėti Dievu ir Jo nuostabia meile bei noru laiminti ir palaikyti mus, kad ir kas nutiktų. Taip pat apmąstykite savo gyvenimo ir savęs įpareigojimo Jam, kad ir kas nutiktų, šventumą.

Kai skęstu sumaišty,

kai beviltiškai kažko ilgu,

kai blaiviai mąstyti sunku,

švelnus balsas ramina:

Neskubėk, neskubėk, nurimk,

būk ramus ir lauk Viešpaties Dvasios,

neskubėk ir išgirsk Jo balsą,

ir pažink, kad Jis yra Dievas.

Kai negandos užklumpa,

kai jaučiuosi toks pažeidžiamas,

kai aplinkybės gniuždo mane,

pasigirsta toks švelnus, toks tyras balsas:

Neskubėk, neskubėk, mano vaike, nurimk,

būk ramus ir lauk Viešpaties Dvasios,

neskubėk ir išgirsk Jo balsą,

ir pažink, kad Jis yra Dievas.

Ir pažink, kad Jis yra Dievas.27

Sulėtinkite tempą. Apsispręskite mintyse ir nusibrėžkite širdyje, kad pasirinksite Dievą. Raskite ramų laiką, kai galite priklaupti nuošalioje vietoje ir pasakyti savo Dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs esate Jo, kad jūs esate įsipareigoję kūnu ir siela Jam, Jo Sūnui ir Evangelijos planui. Tada eikite ten, kur veda Jis, dabar ir visą savo gyvenimą. Daugiau nedvejokite ir nedelskite, bet imkitės savo gyvenimo tikslo ir misijos. Mirtingasis gyvenimas yra labai trumpas. Padarykite, kad tas laikas būtų prasmingas, kad jūsų amžinybė būtų kupina džiaugsmo, o ne apgailestavimo. Argi nejaučiate, kaip Dvasia sako jums, kad tai teisinga? Tuomet eikite pirmyn pasitikėdami.

Pažadu jums, kad Viešpaties atlygis už tai, kad atidavėte viską, bus viskas, ką Jis gali duoti – „saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu.“28 Jo prisikėlimo realumas yra įrodymas, kad Jis turi visą galią, kad Jis gali įvykdyti tai, ką pažadėjo ir kad Jis įvykdo. Jis yra gyvenimas, ir Jis atėjo, kad mes turėtume gyvenimą ir „apsčiai jo turėt[ume]“.29 Sakau jums kaip tas, kuris žino, kad Jėzus Kristus yra prisikėlęs Išpirkėjas. Nuo to fakto viskas priklauso pasaulyje ir amžinybėje. Palieku jums Jo palaiminimą ir savo liudijimą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.