„Neabejokite, bet tikėkite“
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2019 m. sausio 13 d. • Brigamo Jango universiteto Havajų filialas
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Ačiū, kad šiandien prisijungėte prie mūsų. Žinome, kad visi jūs turite ir kitų reikalų. Meldžiamės, kad Dievas palaimintų jus už pasiaukojimą. Viešpaties ir Jo Bažnyčios vardu dėkoju už jūsų tikėjimą ir ištikimybę.
Sesuo Rūta L. Renland: Kaip šaunu būti čia. Nuostabus choras prisidėjo prie susitikimo Dvasios. Esame dėkingi už visus sėdinčius ant pakylos ir vertiname jų vaidmenį jūsų ir mūsų gyvenimui. Žavimės jų mokinystės pavyzdžiais.
Jaučiame raginimą pakalbėti tema, apie kurią daugelį mėnesių galvojome t.y. tikėjimas ir abejonė. Praėjusių metų birželį kasmetinėje mokymų transliacijoje seminarijų ir religijos institutų mokytojams pasidalijome palyginimu. Šiandien norėtume pasidalinti tuo pačiu palyginimu.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Įsivaizduokite, kad plaukiate valtyje, viduryje vandenyno. Vilkite gelbėjimosi liemenę ir jau ilgai plaukiate link ten, kur, jūsų manymu, yra artimiausias krantas, bet nesate tuo tikri. Esate labai ištroškę, todėl kiekvieną kartą, pradėjus plaukti, jums ima svaigti galva ir dar labiau sekti jėgos. Pagal optimistiškiausius jūsų skaičiavimus krantas yra už 30 kilometrų. Bijote, kad neišgyvensite, nes negalite nuplaukti tokio atstumo. Tolumoje išgirstate nedidelio variklio garsą. Atrodo, kad garsas artėja link jūsų; viltis išsigelbėti sustiprėja. Pažvelgę matote artėjantį žvejų laivelį.
Sesuo Rūta L. Renland: „Ach, ačiū Dievui, – pagalvojate, – kapitonas mane pamatė!“ Laivelis sustoja ir malonus žvejys vėjo nugairintu veidu padeda jums įlipti. Apimtas dėkingumo lėtai nurėpliojate atsisėsti ir su palengvėjimu atsidūstate. Žvejys paduoda jums gertuvę su vandeniu ir kelis sūrius krekerius. Godžiai juos suvalgote. Vanduo ir krekeriai jums padeda atgauti jėgas. Nurimstate ir esate toks laimingas. Keliaujate namo.
Pradedate atsigauti ir jaustis geriau, o tada atkreipiate dėmesį į kai kuriuos dalykus, kurių anksčiau nepastebėjote. Vanduo skardinėje yra šiek tiek pasenęs, ne toks, kokio norėtumėte – Evian arba Perrier. Krekeriai buvo skanūs, bet maistas, kurio jūs išties norėjote buvo delikatesinė mėsa su šokoladiniu krusantu desertui. Jūs taip pat pastebite, kad malonusis žvejys avi nudėvėtus botus ir mėlynus džinsus. Jo kepurė dėmėta nuo prakaito ir atrodo, kad jis pats neprigirdi.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Taip pat pamatote, kad laivelis gana senas, o jo dešinysis šonas šiek tiek įlenktas. Dažai vietomis suskilinėję ir atsilaupę. Dar pamatote, kad, žvejui atitraukus ranką nuo vairo, laivelis pakrypsta į dešinę. Pradedate nerimauti, kad šis laivas ir šis kapitonas nesugebės jūsų išgelbėti. Paklausiate žvejį apie įlenkimus ir laivelio vairą. Jis atsako, kad dėl šių dalykų nesijaudina, nes laivelį į žvejybos vietą ir iš jos, tuo pačiu maršrutu, jis plukdo jau dešimtmečius, diena po dienos. Laivelis visada saugiai ir patikimai nuplukdydavo jį ten, kur reikėdavo.
Esate priblokštas! Kaip jam gali nerūpėti įlinkimai ir vairas? Ir kodėl maistas negalėjo būti jums priimtinesnis? Kuo labiau sutelkiate dėmesį į laivelį ir žvejį, tuo daugiau nerimaujate. Pradedate abejoti savo sprendimu įlipti į laivelį. Jūsų nerimas pradeda augti. Galiausiai pareikalaujate, kad žvejys sustabdytų laivelį ir leistų jums grįžti į vandenį. Nors iki kranto dar likę daugiau nei 20 kilometrų, jūs neįsivaizduojate, kaip galite pasilikti laivelyje. Žvejys liūdėdamas sustabdo laivelį ir padeda jums grįžti į vandenyną. Jūs vėl pasiliekate vieni.
Sesuo Rūta L. Renland: Priimkite šią istoriją kaip palyginimą, kuriame laivas simbolizuoja Bažnyčią, o žvejys – tarnaujančius Bažnyčioje.1Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vienintelis tikslas yra padėti Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui Jų darbe įgyvendinti Dievo vaikų amžinąjį gyvenimą.2 Ji suteikia sandoros kelią – būdą sugrįžti pas mūsų Dangiškąjį Tėvą. Tarnaujantys Bažnyčioje nors ir netobuli, bet yra būtini padėti ir paskatinti mus einant sandoros keliu.
Ko mus moko laivelis ir žvejys apie Bažnyčią? Ar įlinkimai ir atsilupę dažai Bažnyčioje pakeičia jos gebėjimą suteikti įgaliotas išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas, kad padėtų mums tapti panašiems į mūsų Dangiškąjį Tėvą? Jei žvejys privalo abiem rankomis laikyti vairą, kad laivelis nenukryptų nuo kurso, ar tai yra pagrindas abejoti žvejo ir laivelio gebėjimu saugiai ir patikimai nuplukdyti mus ten, kur norime nuvykti? Jums nereikia būti įšventintu regėtoju, kaip mano vyrui, kad suprastumėte, jog grįžti į vandenį, užuot pasilikus laivelyje, yra rizikinga. Tačiau, kai nebematome bendro vaizdo, nedideli įlinkimai ir atsilupę dažai mūsų akyse gali tapti svarbiausiais dalykais.
Kiekvienam nariui reikia asmeninio jo ar jos liudijimo apie atkurtosios Bažnyčios tikrumą. Be tikro atsivertimo, įskaitant galingą širdies permainą, galite pradėti koncentruotis į metaforinius krekerius ir suskilusius dažus.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas: 2018 metų balandžio visuotinėje konferencijoje sakė: „Jums nereikia spėlioti, kas yra tikra [žr. Moronio 10:5]. Jums nereikia spėlioti, kuo galite drąsiai pasitikėti. Per asmeninį apreiškimą galite gauti asmeninį liudijimą, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, kad Džozefas Smitas yra pranašas ir kad tai yra Viešpaties Bažnyčia. Kad ir ką kiti sakytų ar darytų, niekas niekada negalės atimti liudijimo, kurį gavote į savo širdį ir protą apie tai, kas yra tikra.“3Niekada dar šis liudijimas nebuvo toks svarbus kaip dabar.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Mano liudijimas prasidėjo man gyvenant Geteborge, Švedijoje. Man buvo vienuolika. Misijos prezidentas pakvietė visus jaunuolius perskaityti Mormono Knygą. Priėmiau tą iššūkį ir pradėjau skaityti. Ją beskaitant, vienas misijos prezidento patarėjų mums pasakė, kad turėtume melstis dėl to, ką skaitome. Labai gerai prisimenu tą vakarą, kai priėmiau tą kvietimą. Atsiklaupiau šalia lovos ir labai paprastai pradėjau melstis, kad sužinočiau, ar Mormono Knyga yra tikra.
Negirdėjau balso, bet buvo taip, tarsi Dievas man sakytų: „Aš tau visą laiką sakiau, kad ji yra tikra.“ Tas patyrimas pakeitė mane, jis pakeitė mano gyvenimą. Tai buvo tikėjimo, ėjimo sandoros keliu ir stengimosi padaryti daugiau bei geriau pradžia. Būtent Geteborge išmokau atgailauti. Būtent Geteborge pažinau savo Išpirkėją. Būtent Geteborge pradėjau lygiuotis į žmones, kurie išaukštino savo pašaukimus ir sunkiai dirbo statydami Dievo karalystę. Geteborgas tapo mano „Mormono vandenimis“.4
Sesuo Rūta L. Renland: Kur jūs pažinote savo Išpirkėją? Kaip jūs jautėtės? Jei pamiršote, raginame padaryti kažką, kas primintų, kaip tada jautėtės. Šis žinojimas ir šie jausmai yra tikėjimo pradžia.
Tikėjimas yra pasirinkimas, kurį turi padaryti kiekvienas žmogus. Tikėjimas nėra tik keistas įgeidis, kad kažkas būtų tiesa, ir įmantrus savęs įtikinimas, kad taip ir yra. Tikėjimas yra įsitikinimas, kad egzistuoja dalykai, kurių mes nesame matę gyvai. Tikėjimas taip pat yra principas, susijęs su veiksmu.
„Tikėjimas turi būti nukreiptas į Jėzų Kristų, kad nuvestų žmogų į išgelbėjimą. […] Tikėjimas įsižiebia girdint Evangeliją mokant įgaliotiems Dievo atsiųstiems mokytojams [žr.Romiečiams 10:14–17]. Stebuklai nesukuria tikėjimo. Stiprus tikėjimas ugdomas per paklusnumą Jėzaus Kristaus Evangelijai. Kitais žodžiais, tikėjimas kyla per teisumą [žr.Almos 32:40–43].”5. Tikėjimas ateina ne reikalaujant ženklų iš Dievo, bet paklūstant ir laikantis Jo įsakymų.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Dievas nori, kad turėtume tikėjimą tam, kad Jis galėtų mus palaiminti.6 Tikėjimas – tai raktas, atrakinantis Dievo gailestingumą. Žmogus turi nuspręsti, ar jis arba ji nori tikėti, o tada veikti su tikėjimu, kad šis galėtų augti. Alma mokė: „Bet štai jei jūs pabusite ir pažadinsite savo sielos galias netgi tiek, jog išbandysite mano žodžius ir panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai mano žodžių.“7 Kad tikėjimas augtų, žmogus turi pasirinkti tikėti ir veikti su tikėjimu.
Sesuo Rūta L. Renlad: Žmogaus noras tikėti turi būti išreikštas veiksmu. Daugeliu atžvilgiu savo tikėjimą parodome eidami.
Šis principas pateikiamas Mormono Knygos pažadu, kuriuo mano vyras patikėjo būdamas 11 metų. „Ir norėčiau jus paraginti, kad gavę juos, paklaustumėte Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, argi jie nėra tikri; ir jei paklausite nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, jis apreikš jums apie jų tiesą Šventosios Dvasios galia.“8
Kai pradedate nuo klausimo: „Ar šie dalykai negali būti tikri?“, tai veda į tikėjimo pradžią, kuris, jei puoselėjamas, auga. „Ar šie dalykai negali būti tikri?“ yra klausimas, į kurį tikimasi teigiamo atsakymo. Pavyzdžiui, klausimas „Argi nevažiuosime nuo Honolulu iki šiaurės pakrantės?“ numano, kad taip ir darysime. Moronio pateiktas klausimas, kurį užduodame apie Mormono Knygą kyla iš tikėjimo ir todėl veda į didesnį tikėjimą.
Tačiau jei pradedate nuo klausimo: „Kaip tai gali būti teisinga?“, tai veda į abejonę. O abejonė niekada neveda į tikėjimą.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Kartą, dalyvaujant kuolo konferencijoje, kuolo prezidentas paprašė manęs aplankyti vyrą, kurį aš vadinsiu Styvenu. Styvenas buvo ištikimas Bažnyčios narys. Jis buvo grįžęs misionierius ir susituokęs šventykloje. Daugelį metų jis ištikimai tarnavo, bet pradėjo abejoti Bažnyčia. Man lankantis pas Styveną, jis pasakė, kad jį neramina tai, kad Džozefas Smitas mini keturias „Pirmojo regėjimo“ versijas. Jis manė, kad tai gali reikšti, jog Džozefas Smitas tai išgalvojo.
Aš supažindinau Styveną su vyru, kuris buvo ištyręs šias keturias versijas prieš dešimtmečius. Styvenas susitiko su mokslininku. Kitą kartą, kai kalbėjau su Styvenu, jo paklausiau: „Taigi, ką manai apie Pirmąjį regėjimą?“
Jis atsakė: „Na, aš jaučiuosi gerai, nes į mano klausimus buvo atsakyta. Tai daugiau man nekelia abejonių. Bet dabar mane neramina poligamija, kuri buvo praktikuojama Navū ir po 1890-ųjų metų Manifesto. Tai mane tikrai neramina.“
Paprašiau, kad Styvenas susitiktų su žmogumi, kuris tyrinėjo šiuos dalykus iš patikimų pirminių šaltinių. Po pokalbio susisiekiau su Styvenu ir paklausiau, kaip jam sekėsi.
Jis atsakė: „Na, manęs tai daugiau nebekankina. Supratau kas atsitiko, ir mano abejonės buvo išsklaidytos. Tačiau dabar išties esu susirūpinęs tuo, kad kurį laiką kunigystė nebuvo suteikiama afrikietiškos kilmės žmonėms.“
Sesuo Rūta L. Renland: Deja Styvenas pasirinko būti nuolatiniu abejotoju. Jam buvo maloniau abejoti nei žinoti9. Abejodamas jis išrovė tai, ką pasodino tikėdamas.10Bėgant laikui, radus atsakymus į vienus klausimus atsirasdavo kiti. Nepriklausomai nuo bandymų atsiliepti ir atsakyti į klausimus, jis surasdavo kitą temą, kuri jam neduodavo ramybės. Jis dėmesį skyrė įlinkimams laive, o ne laivo gebėjimui nuplukdyti jį į Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimus. Tai, ką darė Styvenas, buvo Bažnyčios istorijos nesibaigiančio žaidimo „Pagauk kurmį“ forma. Na, žinote, toks vaikų žaidimas, kuriame kurmis iššoka iš stalo ir kai tik jį įgrūdate atgal, kitas kurmis iššoka kitoje vietoje.
Nors pateikta intelektuali informacija laikinai gali atsakyti į intelektualų klausimą, tačiau daugiau informacijos nepateiks galutinio atsakymo, nes kaip Paulius rašė Korintiečiams: „Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.“11 Taip pat yra reikalingas tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Dvasios liudijimas.
Daugelis, kurie turėjo klausimų, kurie leido abejonėms atsirasti mintyse ir kuriems sunkiai sekėsi atrasti dvasinį pagrindą po kojomis, nepaisant to išliko ištikimi ir laikėsi sandoros kelio. Dažnai melsdamiesi jie gavo atsakymą, kurį vyresnysis Nylas L. Andesenas gavo prieš dešimtmečius, kai abejojo ar buvo tinkamai pasiruošęs vykti į misiją. Meldžiantis jį aplankė jausmas: „Tu nežinai visko, bet žinai pakankamai!“12Kartais – iš tiesų dažniausiai – Viešpaties atsakymas bus: „Žinai pakankamai, kad išliktumei sandoros kelyje ir laikytumeisi Mano įsakymų.“
Kai angelas paklausė Nefio, ar tas pažįsta Dievo nuolaidumą, Nefis atsakė: „Aš žinau, kad [Dievas] myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu“13 Jis žinojo pakankamai. Šiame gyvenime niekada nesuvoksime visų dalykų prasmės, tačiau žinome pakankamai. Mūsų likimai priklauso nuo embrioninio tikėjimo praktikavimo, kuris augs jei veiksime su tikėjimu.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Tikėjimas neatsiranda ir niekada neatsiras iš abejonės, taip kaip šviesos atsiradimas nepriklauso nuo tamsos. Petrui pabandžius eiti vandeniu ir pradėjus grimzti, nebuvo pasakyta: „O Petrai, jei tu tik daugiau abejotumei.“ Ne, jam buvo pasakyta: „Mažatiki, ko suabejojai?”14
Lectures on Faith (liet. Paskaitose apie tikėjimą) aiškinami skirtumai tarp tikėjimo ir abejonės: „Kur yra abejonių ir netikrumo, nėra ir negali būti tikėjimo. Žmogus negali tuo pat metu abejoti ir tikėti; […] žmonės, kurių protuose yra abejonės ir baimės, negali turėti nepajudinamo pasitikėjimo; o kur nėra nepajudinamo pasitikėjimo, tikėjimas yra silpnas; o kur tikėjimas silpnas, žmonės nesugebės kovoti prieš visokią priešpriešą, suspaudimus ir negandas, su kuriais jie turės susidurti, kad būtų Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Jėzumi Kristumi; jų protai pavargs, ir priešininkas turės jiems galią ir juos sunaikins.“15
Štai kas nutiko Styvenui. Jis leido abejonei ir netikrumui užvaldyti jo protą. Laikui bėgant jis neturėjo jėgų priešintis iššūkiams, su kuriais susiduria Bažnyčios narys. Jo protas pavargo, o tikėjimas išnyko.
Sesuo Rūta L. Renland: Yra normalu turėti klausimų apie Bažnyčią, jos doktrinas ir tai skatina Evangelijos mokymąsi. Džozefas Smitas suprato tai, kai perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“16
Tačiau toliau rašoma „Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas.“17
Kitaip tariant, prašykite Dievo, neabejodami, kad Jis gali jums atsakyti. Toliau rašoma: „Nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties, – toks svyruojantis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus.“18
Kad gautume tokį atsakymą, kurio siekė Džozefas Smitas, kad gautume atsakymą, kurio trokštame, turime kreiptis į Dievą su tikinčia širdimi ir protu, trokšdami, kad Dievo dalykai taptų mums žinomi.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas:Mums patinka vieno pirmųjų apaštalų šiame Evangelijos laikotarpyje Vyresniojo Džono A. Vidsou pareiškimas. Perfrazuosiu, ką jis pasakė. Abejonė, nevirtusi teiravimusi iš patikimų šaltinių, neturi nei prasmės nei vertės. Užsispyręs abejojantysis, patenkintas savimi, nenorintis dėti atitinkamų pastangų, kad sumokėtų dieviškojo atradimo kaina, neišvengiamai nueina į netikėjimą ir tamsą. Jo abejonės auga kaip nuodingi grybai, tamsių šešėlių apgaubtose jo proto ir dvasios buveinėse. Galų gale, aklas kaip kurmis savo urve, jis paprastai iškeičia racionalumą į pajuoką, o triūsą į vangumą ir tampa tingiu mokslinčiumi. Abejonė nėra blogai, jeigu ja viskas neužsibaigia. Save maitinanti ir auginanti abejonė gimdo daugiau abejonių ir yra blogis.19
Vyresniojo Vidsou žodžiai teisingi ir mūsų laikais. Nuolatinės abejonės neveda prie Gelbėtojo Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo realumo pažinimo; jis neveda prie tikro žinojimo, kad turime maloningą, mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris įsteigė didį išgelbėjimo planą. Galime žinoti apie šio pastarųjų dienų darbo tikrumą, tačiau būtina, kad pasirinktume tikėjimą, o ne abejonę, ir kad atsakymų ieškotume patikimuose šaltiniuose.
Sesuo Rūta L. Renland: Apie šį principą kalbėjo ir Alma. Jis sakė: „Ir todėl tas, kuris užkietins savo širdį, gaus vis mažesnę žodžio dalį; o tam, kuris neužkietins savo širdies, bus duodama vis didesnė žodžio dalis, kol jam bus duota pažinti Dievo slėpinius, kol jis žinos juos visiškai. O tiems, kurie užkietins savo širdis, bus duodama vis mažesnė žodžio dalis, kol jie nieko nebežinos apie jo slėpinius; ir tada velnias juos paima nelaisvėn ir vedasi pagal savo valią žemyn į sunaikinimą.“20
Ar klaustumėte patarimo finansų klausimu žmogaus, kuris yra bankrutavęs ir prasiskolinęs?
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Ar klaustumėte šarlatano, pardavinėjančio gyvatės tepalą patarimo sveikatos klausimu?
Sesuo Rūta L. Renland:Kieno klaustumėte patarimo, kaip patobulinti savo smūgį iš dešinės žaidžiant tenisą: savaitgaliais žaidžiančio mėgėjo ar Ričardo Berankio?
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Taigi, kodėl turėtumėte patikėti savo amžinąjį gerbūvį dvasiškai bankrutavusiems žmonėms, kurie abejonėmis išrovė tai, ką kažkada pasodino tikėjimu21arba kurie, kaip Jeremijas sakė, „paliko […] gyvojo vandens šaltinį [Kristų], ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens?“22Šie žmonės paliko gyvojo vandens šaltinį ir nori, kad jūs patikėtumėte tuo, kas nelaiko vandens.
Sesuo Rūta L. Renland: Broliai ir seserys, jūs galite žinoti, kad yra Gyvasis Kristus.23Komentarų skaitymas internete nepakeis Raštų studijavimo bei gyvųjų pranašų ir apaštalų žodžių skaitymo. Savo tikėjimą stiprinkite atsakymų į klausimus ieškodami patikimuose šaltiniuose.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Kad bandome sužinoti ar kažkas yra tiesa ar ne, pranašas Mormonas pateikia mums modelį, kuriuo galime sekti:
„Taigi viskas, kas gera, ateina iš Dievo; o tai, kas pikta, ateina iš velnio; […]
Bet štai, kas yra iš Dievo, nuolat kviečia ir vilioja daryti gera; todėl viskas, kas kviečia ir vilioja daryti gera ir mylėti Dievą, ir tarnauti jam, yra įkvėpta Dievo.
[…] jums duota spręsti, idant galėtumėte pažinti, kas gera ir kas pikta; ir kad galėtumėte tobulai pažinti, sprendimo būdas yra toks aiškus, kaip dienos šviesa skiriasi nuo tamsios nakties.
Nes štai, Kristaus Dvasia duodama kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti, kas gera ir kas pikta; todėl rodau jums būdą nuspręsti: viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, siunčiama Kristaus galia ir dovana; todėl galite tobulai pažinti, kad tai iš Dievo.
Bet jeigu kas įtikinėja žmones daryti pikta ir netikėti Kristų, ir neigti jį, ir netarnauti Dievui, – tada galite tobulai pažinti, kad tai iš velnio.“24
Taigi, tai paprasta. Jei pasirinkimas veda jus daryti gera ir tikėti Kristų, tai yra iš Dievo. Jei pasirinkimas vilioja daryti pikta ir neigti Kristų, tai yra iš velnio. Pradėję eiti sandoros keliu, galite žinoti, kad tie dalykai, kurie nukreipia jus nuo to kelio, kurie tikina jus netikėti Kristų, yra neteisingi. Dalykai, kurie tikina jus tikėti Dievą, mylėti Jį ir laikytis Jo įsakymų, yra iš Dievo. Jei pasirinksite nuolatines abejones, kurstomas atsakymų, ateinančių iš netikinčiųjų ir nepatikimų šaltinių, praleisite svarbius dvasinius įvykius.25
Sesuo Rūta L. Renland: Grįžtant prie mūsų palyginimo, tie, kurie pasirenka pasilikti daug naudotame, aplamdytame laivelyje su suskilinėjusiais dažais, yra tie, kurie supranta, kad laivelis išgelbėjo nuo paskendimo ir gali saugiai pargabenti į krantą. Kitaip tariant, jie eina sandoros keliu ir jo laikosi. Po to, kai jie ištveria iki galo, jiems išpildomas amžinojo gyvenimo pažadas. Tai yra didžiausia dovana, kurią gali duoti Dievas. Būtent per šį procesą mes pažįstame Jėzų Kristų, Jo gyvavimo realumą ir Jo meilę bei užuojautą.
Doktrinoje ir Sandorose sakoma: „Vieniems Šventąja Dvasia duodama žinoti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad jis buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes. Kitiems duodama tikėti jų žodžiais, kad jie taip pat turėtų amžinąjį gyvenimą, jei išliks ištikimi.“26 Atkreipkite dėmesį, kad nesvarbu ar jūs žinote ar tikite, atlygis yra tas pats – amžinasis gyvenimas ištikimiesiems.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: 2009 m. balandžio mėn. Bažnyčioje buvau palaikytas kaip visuotinis įgaliotinis. 2009 m. spalio mėn. manęs paprašė pasisakyti visuotinėje konferencijoje. Norėjau, kad mano tėvas galėtų išgirsti konferenciją. Jis visą gyvenimą sunkiai dirbo kaip dailidė ir statybininkas, o sulaukęs 92-jų turėjo rimtų nugaros problemų. Jis negalėjo atvykti į Konferencijų centrą. Taigi, viena mano seserų pasirūpino, kad jis galėtų žiūrėti sesiją per televizorių savo namuose Solt Leik Sityje.
Po konferencijos aš nuvykau į jo namus, kad sužinočiau, ką jis galvoja apie mano kalbą. Jis nemėgo daug kalbėti ir komplimentais nesižarstė.
Paklausiau: „Tėti, ar matei konferenciją?“
Jis atsakė: „Taip.“
Paklausiau: „Tėti, ar girdėjai mano kalbą?“
Jis atsakė: „Taip.“
Paklausiau: „Na, tėti, ką manai?“
Jis atsakė: „Na, ji buvo gera. Aš beveik didžiuojuosi tavimi.“
Tačiau tada sužinojau, kad tą popietę jis buvo šiek tiek išsiblaškęs, nes labai norėjo man papasakoti praėjusios nakties sapną. Jis nebuvo svajotojas. Niekada neturėjo rafinuotų minčių. Nebuvau matęs jo meluojant. Visada buvo negailestingai ir netaktiškai sąžiningas. Jis tarė: „Sapnavau, kad miriau ir pamačiau Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jis apkabino mane ir pasakė, kad mano nuodėmės atleistos. Ir, Deilai, aš pasijutau labai gerai.“ Tai buvo viskas, ką jis pasakė, ir man nebebuvo kaip jo daugiau klausti. Jis mirė po dviejų mėnesių, kai mudu su Rūta buvome Madagaskare.
Mano tėtis, 24-ių metų prisijungęs prie Bažnyčios Larsme, Suomijoje, pragyveno vadovaudamasis gauta šviesa ir žinojimu. Jis atlikdavo viską, ko tik būdavo paprašytas. Jis tapo vienu tų, kurie yra verti Dvasios dovanos žinoti, jog Jėzus yra Kristus ir buvo nukryžiuotas už pasaulio ir už jo nuodėmes. Būvimas vertu šios dovanos nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo kunigystės pareigybės. Tai yra pažadėtas atlygis už tikėjimo ir sandoros kelio pasirinkimą.27
Sesuo Rūta L. Renland: Taigi, kaip galime išsiugdyti tikėjimą ir išlaikyti jį stiprų? Tam reikia šiek tiek padirbėti. Ar kada yra tekę būti matematikos, tarkime aukštosios matematikos, pamokoje ir stebėti kaip dėstytojas išsprendžia uždavinį? Ar dėstytojo žinias įgyjate automatiškai, nes matėte, kaip jis išsprendė uždavinį? Deja, ne. Kad įgytumėte žinias, tas pačias žinias, kurias turi dėstytojas, turite savarankiškai išspręsti aukštosios matematikos uždavinį; turite studijuoti ir spręsti uždavinius, kol pažinsite spendimo procesą, lygtis ir simbolius.
Taip pat ir tikėjimo radimas bei stiprinimas reikalauja darbo. Galime būti įkvėpti žmogaus, kuris turi didį tikėjimą, tačiau kito tikėjimas automatiškai mums nepereina. Turime savarankiškai studijuoti Raštus ir gyvųjų pranašų žodžius. Turime melstis, išties stengtis bendrauti su Dangiškuoju Tėvu Jėzaus Kristaus vardu. Svarbu kiekvieną savaitę vertai priimti sakramentą ir atminti, koks gailestingas buvo Dievas atiduodamas Savo Sūnų mūsų nuodėmėms apmokėti. Tai yra asmeniniai pasišventimo darbai tikėjimui stiprinti ir išlaikyti.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Pirmasis įpareigojimas, kurį gavau kaip Dvylikos Kvorumo narys, buvo nueiti ir pranešti Bažnyčios istorijos departamentui, kad pakeisiu jų skyriaus patarėją vyresnįjį Džefrį R. Holandą. Galite įsivaizduoti, kad buvo „verksmas ir aimanos, ir dantų griežimas“28, kai jie sužinojo, kad jų mylimasis patarėjas bus pakeistas. Pritrūko vienkartinių servetėlių ašaroms šluostyti.
Viena iš man, Bažnyčios istorijos departamento patarėjui, pavestų užduočių buvo perskaityti visus „Džozefo Smito užrašų“ knygos tomus.Taip pat perskaičiau pasakojamosios Bažnyčios istorijos pirmąjį tomą bei dalį antrojo tomo, pavadinimu Šventieji. 29 Skaitymas visko, ką Džozefas Smitas buvo kada nors parašęs arba pasakęs, paprasčiausiai sustiprino mano liudijimą apie jo, kaip Dievo išrinkto pranašo, vaidmenį atkuriant Jo darbą žemėje.
Džozefas Smitas visada buvo ištikimas savo liudijimui. Jis buvo nuoseklus. Jis visada elgėsi, kaip žmogus, kuris išties matė mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų; Moronį; Joną Krikštytoją; Petrą, Jokūbą ir Joną; Mozę; pirmtaką Eliją ir pranašą Eliją. Jis elgėsi kaip žmogus, turėjęs auksines plokšteles ir Dievo dovanos bei galios dėka išvertęs senovės tekstus. Jis elgėsi kaip žmogus, gavęs apreiškimą iš paties Jėzaus Kristaus. Jis elgėsi kaip žmogus, gavęs kunigystės įgaliojimą ir šventosios apaštalystės raktus.
Galingiau ir patikimiau, nei savo penkiais pojūčiais galėčiau sužinoti ir išreikšti, žinau, kad Džozefas Smitas matė tai, ką jis sakė matęs, kad Dievo galia ir dovana jis išvertė Mormono Knygą ir gavo kunigystę su jos raktais žmonijos išgelbėjimui. Žinau, kad tai tiesa. Žinau, kad šie raktai šiandien yra žemėje ir kad prezidentas Nelsonas yra teisėtas Džozefo Smito įpėdinis žemėje.
Tai, ką manome esant seno laivelio įlinkimais ir atsilupusiais dažais, išties gali pasirodyti esantis dieviškas sumanymas ir dieviškas vadovavimas iš amžinosios perspektyvos. Viešpats arba pridėjo ranką, kad atsirastų įlenkimai ir nusilupę dažai, arba Jis tai naudoja savo tikslais. Žinau, kad Viešpats Jėzus Kristus šiandien vadovauja Savo darbui žemėje. Jo tarnai šiandien Jį gerai pažįsta.
Sesuo Rūta L. Renland: Esu dėkinga galėdama paliudyti, jog žinau, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Kai naudojame tikėjimą, o ne abejonę, dėl Jo apmokančios aukos ir Jo Apmokėjimo vaisių, mūsų gyvenimai yra palaiminami amžiams. Esu dėkinga, kad mūsų laikais Jis atkūrė Savąją Bažnyčią su visais Dievo vaikams žemėje prieinamais palaiminimais.
Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas: Jėzus Kristus gyvas ir yra pasaulio Gelbėtojas. Liudiju apie Jo užuojautą, meilę ir rūpestį visais Dievo vaikais. Liudiju apie Jo neprilygstamą apmokančią auką už jus ir už mane. Kai pažinau Gelbėtoją, sužinojau apie Jo didžiulį troškimą padėti žaizdoms ir sudužusioms širdims išgyti.
Meldžiu, kad gautumėte Dievo vertingiausius palaiminimus. Meldžiu, kad išsiugdytumėte tikėjimą Jėzumi Kristumi, kad neabejotumėte, bet tikėtumėte.30Kviečiu jus sustiprinti savo tikėjimą Kristumi studijuojant Raštus ir gyvųjų pranašų žodžius, meldžiantis ir bendraujant su Dangiškuoju Tėvu, sąmoningai pasiruošiant ir vertai kiekvieną savaitę priimant sakramentą. Dievas palaimins jus, jei darysite šiuos asmeninius pasišventimo darbus ir tarnausite kitiems. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2019 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Versija: 10/18. “‘Doubt Not, but Be Believing’” vertimas. Lithuanian. PD60007608 156