Prezidentų mokymai
4 skyrius. Sustiprėję Šventosios Dvasios galia


4 skyrius

Sustiprėję Šventosios Dvasios galia

„Apsispręskite savo gyvenimo būdą padaryti kuklų ir tokį, kad pelnytumėte nuolatinę Viešpaties Dvasios draugystę.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Pirmoje savo, kaip Bažnyčios prezidento, kalboje per visuotinę konferenciją Lorencas Snou mokė: „Esame priklausomi nuo Viešpaties Dvasios, kuri kartas nuo karto padeda ir parodo, ką reikia daryti atsiradus ypatingoms aplinkybėms.“1Šių žodžių Prezidentas Snou tuomet nebūtų galėjęs ištarti, jei ne du jo draugai, kurie prieš 34 metus įvykusio ypatingo nutikimo metu pasikliovė Šventąją Dvasia.

Vyresnieji Lorencas Snou ir Ezra T. Bensonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo 1864 metais išvyko į misiją Havajų salose. Juos lydėjo kiti trys misionieriai: vyresnieji Džozefas F. Smitas, Viljamas Klafas ir Alma L. Smitas. Kai jų laivas išmetė inkarą netoli Maujo salos, visi, išskyrus Džozefą F. Smitą, sulipo į mažesnę valtį, kad nusiirtų iki kranto. Besiartinant prie salos, kilo didelės bangos ir irkluotojas prarado valties kontrolę. Valtis apvirto, ir visi joje buvę žmonės atsidūrė vandenyje. Netrukūs visi išniro, išskyrus vyresnįjį Snou. Į pagalbą atskubėjusi grupelė salos gyventojų į gelbėjimo valtį paėmė Viljamą Klafą ir Almą L. Smitą ir pradėjo ieškoti jų draugo. Vyresnysis Klafas pasakojo:

„Pirmiausia vandenyje, prie vieno apsivertusios valties borto, pastebėjau brolio Snou plaukus. Kai tik jį įtraukėme į valtį, valtininkams nurodėme kuo greičiau irtis į krantą. Jo kūnas buvo sustingęs, o gyvybė akivaizdžiai užgesusi.

Mudu su broliu A. L. Smitu sėdėjome vienas šalia kito. Paguldėme brolį Snou sau ant kelių ir plaukdami į krantą tyliai jam patarnavome, prašydami Viešpaties sugrąžinti jam gyvybę, kad jis galėtų grįžti į savo šeimą ir namus.

Pasiekę krantą, mes panešėjome jį iki kažkokių didelių statinių, gulėjusių smėlėtame paplūdimyje. Paguldėme jį pilvu žemyn ant tų statinių ir pradėjome ant jų vartyti, kad išbėgtų visas jo prarytas vanduo. …

Taip vartėme jį kurį laiką, o gyvybės ženklai vis nesirodė. Stebėjusieji tai sakė, kad jau nieko nebegalima padaryti, bet mes nenorėjome pasiduoti, vis meldėmės ir vartėme, tikėdami, kad Viešpats išgirs ir atsakys į mūsų maldas.

Galiausiai sugalvojome daryti dirbtinį kvėpavimą ir į jo plaučius pūsti orą – pakaitomis įpūsdami ir išsiurbdami orą, imituodami kiek įmanoma natūralų kvėpavimą. Neatlyždami tai darėme tol, kol mums pavyko į plaučius įpūsti oro. Netrukus pastebėjome labai nežymius atsigavimo požymius. Akis, kuri iki tol buvo atmerkta ir be gyvybės požymių, nežymiai mirktelėjo, o gerklėje pasigirdo labai silpnas gargėjimas – tai buvo pirmieji sugrįžtančios gyvybės simptomai. Šie požymiai darėsi vis stipresni ir stipresni, kol jis pilnai atgavo sąmonę.“

Prisimindamas šį nutikimą vyresnysis Viljamas Klafas žino, kodėl jie su vyresniuoju Alma L. Smitu sugebėjo išgelbėti vyresniojo Snou gyvybę. Jis sakė: „Darėme ne tik tai, ką tokiais atvejais buvo įprasta daryti, bet dar ir klausėmės, ką mums kuždėjo Dvasia.“2 [Žr. 1 pasiūlymą 75 psl.]

Lorenco Snou mokymai

Šventosios Dvasios dovana ves jus į tiesos pilnatvę ir sustiprins jūsų tikėjimą

Yra vienas palaiminimas, kuris susijęs tik su paklusnumu Evangelijai – tai Šventosios Dvasios dovana. … Pats Gelbėtojas, kuris, be abejonės, geriausiai pažinojo šios dovanos prigimtį ir savybes, pasakė, kad ši dovana ją gavusius atves į tiesos pilnatvę ir praneš, kas turi įvykti [žr. Jono 16:13]. Ji turi būti kažkas daugiau nei vien toji dvasia, kuri ateina iš Dievo, pripildo neaprėpiamą erdvę ir nušviečia kiekvieną į pasaulį ateinantį žmogų [žr. DS 84:46]; Šventosios Dvasios dovana turi vesti į tiesos pilnatvę ir pranešti žmonėms, kas turi įvykti.

Kalbėdamas apie jos poveikį, apaštalas Paulius sako: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. [Vienam suteikia] tikėjimą.“ [Žr. 1 Korintiečiams 12:7, 9.] Ne tą įprastą, kasdieninį tikėjimą, kurį kai kurie žmonės tariasi turį šiandien; bet tokį tikėjimą, kurį turintis asmuo gali iškęsti ne tik pjaustymą pjūklais, metimą į liūtų duobę ar liepsnojančią krosnį, bet ir visus kitus kankinimus. Šventoji Dvasia žmogui suteikia būtent tokį tikėjimą, kurį turėdamas jis gali atsilaikyti prieš visokias negandas, įveikti visokį priešiškumą ir, jei būtina, atiduoti savo gyvybę už siektą tikslą. Tokiame tikėjime glūdėjo nepaprastai įkvėpianti galia, kurią Viešpats suteikia per Šventąją Dvasią ir kurios joks kitas principas negalėjo perteikti. Vienam suteikia tikėjimą, kitam suteikia pažinimą [žr. 1 Korintiečiams 12:8], ne tokį, kuris įgyjamas skaitant knygas, o Visagalio pažinimą. Jie laikėsi juos įkvėpiančio, apčiuopiamo principo, teikusio jiems pažinimą apie siekiamą tikslą. Iš Dievo apreiškimo jie žinojo, kad tikslas, kuriam jie pakluso, yra tikras, – tai jiems buvo apreikšta tokiu būdu, kurio jie negalėjo užginčyti, tad jie patys žinojo. Ir tada jie buvo įkurdinti … ant apreiškimo uolos.3

Petras, pamokslaudamas miniai, sakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ [ApD 2:38–39.] Šventosios Dvasios dovanos principas skiriasi nuo pasaulietiško šio principo pasireiškimo. Tai sąmoningumo ir apreiškimo principas. Šis principas apreiškia praeities, dabarties ir ateities įvykius, o šios Šventosios Dvasios dovanos gaunamos per paklusnumą tiems Evangelijos reikalavimams, kurie buvo skelbiami tomis dienomis ir apie kuriuos šiomis dienomis skelbia Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vyresnieji. Būtent ant tokios uolos turėtų būti statomas jų tikėjimas; būtent iš šio šaltinio jie turėtų semtis pažinimo apie sektiną doktriną; o pats Gelbėtojas mums sako, „kad pragaro vartai jų nenugalės“. [Žr. 3 Nefio 11:39.] …

… Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pamatai yra pastatyti ant apreiškimo uolos – uolos, ant kurios Jėzus sakė statysiąs Savo bažnyčią, kurios nenugalės jokie pragaro vartai [žr. Mato 16:17–18]. Tokį pažinimą mes įgijome per kūną ir kraują, o ne per žmogaus liudijimą, ne skaitydami Bibliją … ar Mormono Knygą; jį gavome per Šventąją Dvasią, kuri moko apie praeityje, dabartyje ir ateityje su Dievu susijusius dalykus ir kuri mums aiškiai perteikia tuos su Dievu susijusius dalykus. Šio pažinimo iš mūsų neatimsite nei įkalindami, nei kaip kitaip persekiodami. Už jį kovosime iki pat mirties.4 [Žr. 2 pasiūlymą 75 puslapyje.]

Kiekvienas pastarųjų dienų šventasis Šventąją Dvasią gali turėti kaip gerą draugą patarėją

Yra būdas, kaip asmuo savo sąžinę gali išlaikyti švarią prieš Dievą ir žmogų, – tai išsaugoti savyje Dievo Dvasią, kuri yra apreiškimo dvasia kiekvienam vyrui ir moteriai. Ji jiems apreikš, net ir pačiuose menkiausiuose dalykuose, ką jie turėtų daryti, ir tai darys pasiūlymų būdu. Turėtume pasistengti suvokti šios Dvasios prigimtį, kad galėtume suprasti Jos pasiūlymus, kad galiausiai visuomet gebėtume daryti kas teisu. Tai yra didžioji kiekvieno pastarųjų dienų šventojo privilegija. Mes žinome, kad turime teisę į Dvasios pasireiškimus kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Pas mane ateina žmonės, labai nekantraujantys gauti atsakymą į vienokį ar kitokį klausimą. Jiems nebūtina visada eiti pas mane (nors, žinoma, kai kuriais atvejais tai būtų ypač tinkama), nes juose yra Dvasia, per kurią jie gali daryti gera ir vykdyti Dievo tikslus. … Kad gautų patarimų, jiems visai nebūtina eiti pas Bažnyčios Prezidentą ar pas Dvyliką, ar pas Izraelio vyresniuosius; jie patys gali gauti ko reikia; jie turi draugą, galintį jiems tiksliai patarti. Nuo pat to laiko, kai priimame Evangeliją, nužengiame į krikšto vandenis ir po to priimame rankų uždėjimą Šventosios Dvasios dovanai gauti, mes turime draugą ir turėsime, jei neišvysime jo savo blogais darbais. Tas draugas vadinamas Šventąja Dvasia, kuri paima su Dievu susijusius dalykus ir perteikia juos mums. Šiuo didžiu Viešpaties parūpintu būdu mes galime pažinti šviesą ir daugiau neklūpinėti tamsoje.5 [Žr. 5 pasiūlymą 76 puslapyje.]

Šventoji Dvasia mums gali suteikti laimę ir dvasios ramybę

Viešpats mūsų sielose patalpino tam tikrus kūniškus troškimus ir jausmus, taip Jis padarė visai žmonijai ir visai žmonijos šeimai. Į jų esybes yra įsodinti ir įpinti tam tikri mėgavimuisi skirti troškimai ir pajėgumai, tam tikrų dalykų troškimai, kurie savo prigimtimi yra skirti teikti ramybę ir gerą savijautą, kurie reaguoja į jų jausmus ir teikia jiems laimę; tačiau, kaip įgyti tų pajėgumų ir troškimų patenkinimą, pasaulis nei žino, nei supranta; tad Viešpats nusprendė su tais dalykais supažindinti mus ir juos parodyti per mūsų ištikimybę, per mūsų vadovavimąsi Šventosios Dvasios šviesa ir priimta tiesa.6

Pastarųjų dienų šventiesiems tenka privilegija gyventi pagal Evangeliją taip, kad jaustų Dievo palaikymą. Žinoma, kad, prisiminę kai kuriuos savo padarytus dalykus, pajuntame gėdą, bet širdyse dėl jų atgailaukime ir pasiryžkime daugiau jų nebedaryti. Tai yra viskas, ko iš mūsų prašo Viešpats; ir visi vyrai bei moterys, kurie taip daro, gyvena be pasmerkimo. Jie gyvena teisiai ir džiūgauja Šventąja Dvasia.7

Jei savyje išlaikysime Dvasios šviesą, tai šiame pasaulyje Evangelija mums teiks apsčiai ramybės ir laimės. Judėdami pirmyn, ieškodami ramybės ir laimės mūsų dabartiniame bei būsimame kelyje, turėsime tokią ramybę, kuria gali mėgautis tik tie, kurie yra pripildyti Šventosios Dvasios.8 [Žr. 3 pasiūlymą 75 puslapyje.]

Mums reikalinga Šventosios Dvasios pagalba, kad ištvertume išbandymus, atliktume savo pareigas ir pasiruoštumėme celestialinei šlovei

Turime nuveikti daug svarbių dalykų, daugumą kurių galėsime nuveikti į pagalbą pasikvietę Viešpaties Dvasią; kitaip atrodys, kad tų darbų beveik neįmanoma atlikti.9

Savo broliams ir seserims noriu priminti … kad mūsų žinios ir sąmonė yra priklausomi nuo Dievo Dvasios, kuri gali būti mumyse, jei tik ją tinkamai savyje plėtosime, nuo įkvėpimo ir apreiškimo dvasios, kuri mūsų protams aiškiai perteikia Dievo mintis ir valią, kuri moko mus mūsų pareigų ir priedermių, ir ko iš mūsų reikalaujama. … Mums reikia pagalbos. Esame linkę daryti tai, kas mus nuves į nemalonumus ir tamsą, ir į tuos dalykus, kurie mums ne į naudą; tačiau, padedami to Guodėjo, kurį Viešpats pažadėjo savo šventiesiems, ir rūpestingai įsiklausydami į Jo kuždesius, ir suvokdami Jo kalbos natūrą, galėsime išvengti daugelio nemalonumų ir sunkumų.10

Esame visiškai priklausomi nuo įkvėpimo dvasios, ir jei nuo Adomo apsigyvenimo Edeno Sode jau buvo toks laikas, kai Dievo Dvasios reikėjo labiau nei dabar, tai aš to laiko nežinau. Šių laikų ženklai byloja, kad sparčiai artėja tie įvykiai, kurių metu bus tiriamos pastarųjų dienų šventųjų širdys ir dorumas; todėl būtina, kad mes jau dabar nuoširdžiai siektume Dievo Dvasios, dieviškos pagalbos, kurios tikrai prireiks sparčiai artėjančių įvykių metu. Žinome, kad jos mums reikėjo praeityje. Galime nesunkiai pamatyti, kad, jei nebūtume turėję Dievo Dvasios, vedusios per daugelį mus ištikusių įvykių, tai dabar nesimėgautume dabartinėmis išaukštinimo ir šlovės perspektyvomis, mūsų padėtis būtų buvusi žymiai prastesnė. Jei Šventosios Dvasios mums reikėjo praeityje, tai tikrai suprantama, kad jos prireiks ir ateityje.11

Turime suvokti – manau, kad dauguma tai jau suvokia, – kad šiame gyvenime savo darbų negalėsime nuveikti taip, kad jie šlovintų Dievą ar teiktų mums pasitenkinimą, jei tesikliausime savo pačių prigimtiniu protu. Esame priklausomi nuo Viešpaties Dvasios, kuri kartas nuo karto padėtų ir parodytų, ką reikia daryti ypatingomis aplinkybėmis.12

Tikrai būtų be galo kvaila tikėtis, kad pastarųjų dienų šventieji šiomis dienomis sugebės laikytis celestialinio įstatymo, kuris kyla iš Dievo ir yra skirtas pakylėti žmones iki Jo akivaizdos, jeigu jie nebus palaikomi antgamtinės [dieviškos] galios. Evangelija pažada tai. Ji pažada Šventąją Dvasią, kuri pati savyje yra dieviška, kuria nesimėgauja jokia kita žmonių klasė, kuri, pasak Gelbėtojo, turėtų vesti mus į tiesos pilnatvę ir įkvėpti Jos turinčiuosius, ir mokyti juos apie Jėzų, apie Tėvą ir apie su celestialiniu pasauliu susijusius dalykus; kuri Jos turintiesiems turėtų apreikšti būsimus ir buvusius dalykus; įkvėpti juos taip, kad jie galėtų mėgautis antgamtinėmis dovanomis – liežuvių ir apreiškimų dovana, uždėti rankas ant ligonių ir taip juos pagydyti.

Šios antgamtinės galios, dovanos ir asmeninis pažinimas buvo pažadėtos Evangeliją priėmusiems žmonėms, kad, kalbant apie jų priimtos religijos teisingumą, jie nebesikliautų jokiu žmogumi ar žmonių grupe; kad jų pažinimas būtų iš Tėvo, iš kurio toji religija ir kilo, iš kurio toji Evangelija ir kilo, ir kad Jo tarnas turėjo teisę ir įgaliojimą atlikti tokias apeigas, po kurių joks mokymų vėjelis negalėtų jų sujudinti ar nuversti nuo kelio, kuriuo jie ėjo; kad jie galėtų būti paruošti tai šlovei, kuri bus apreikšta, ir kad jie taptų jos dalimi; kad bet kokį išbandymą ar prispaudimą jie galėtų ištverti kaip jiems Dievo skirtą valią, kuri pilniau paruoš juos celestialinei šlovei; kad jie vaikščiotų ne tamsoje, o Dievo šviesoje ir galioje ir būtų pakylėti virš pasaulio dalykų, ir būtų pranašesni už juos supančius dalykus, ir taip galėtų nepriklausomai vaikščioti celestialinio pasaulio apačioje, Dievo ir dangaus akiratyje, kaip laisvi žmonės, vaikščioti tuo keliu, kurį jiems nubrėžė Šventoji Dvasia, tuo keliu, kuriuo eidami jie sustiprintų savo žinias ir galią ir taip pasiruoštų Dievo jiems pasiūlytai šlovei, ir užimtų tokią aukštą vietą, kurią jiems paruošė Dievas.13

Turėtume gyventi taip, kad žinotume, jog mūsų gyvenimo kelias yra priimtinas Dievui. Turėtume suprasti Šventosios Dvasios balsą ir Jos kuždesius. Dienai pragiedrėjus, mus supančius daiktus išvystame visu jų gražumu ir tikslingumu. Lygiai taip ir mes esame priklausomi nuo Dievo Dvasios, kuri mums tiekia tiesos ir išgelbėjimo principų šviesą. Joks save pastarųjų dienų šventuoju laikantis žmogus negalės mėgautis jokiu didžiu laimės laipsniu tol, kol negyvens atitinkamai ir nesinaudos dieviška pagalba.14 [Žr. 4 pasiūlymą 76 puslapyje.]

Kai gyvename kukliai, tai Šventoji Dvasia padeda mūsų kelyje, vedančiame pirmyn

Apsispręskite savo gyvenimo būdą padaryti kuklų ir tokį, kad pelnytumėte nuolatinę Viešpaties Dvasios draugystę, kurios dėka kartas nuo karto sulauktumėte reikalingų pasiūlymų dėl jums susiklosčiusių specifinių aplinkybių. …

… Kiek man dar liko gyventi, aš nežinau, ir dėl to visai nesijaudinu. Bet aš trokštu, to trokšti ir jūs turėtumėte, turėti tokį kuklumą, tokį nuolankumą ir paprastumą, kad mėgaučiausi apreiškimo dvasia. Jūs, kiekvienas iš jūsų, turite privilegiją įgyti tiek apreiškimo dvasios, kad tiksliai sužinotumėte, ką jums derėtų daryti. Tos privilegijos jūs turite tiek, kiek aš turiu privilegiją žinoti, ką reikės daryti atėjus rytojui, ir tai daryti geriausiai tenkinant Bažnyčios interesus.15

Turėtume stengtis, kiek tai įmanoma, pamiršti visus mus slegiančius ir ramybės neduodančius pasaulio dalykus ir savo mintis nukreipti į Viešpatį, kad taip gautume pakankamai Jo Šventos Dvasios, kurios dėka sugebėtume gauti tokį pažinimą ir sulaukti tokių patarimų, kurie padėtų mums kelyje, vedančiame pirmyn.16 [Žr. 5 pasiūlymą 76 puslapyje.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

  1. Peržiūrėdami 67–69 puslapiuose užrašytą pasakojimą, pamąstykite, kaip jūs buvote palaiminti dėl to, kad kažkas kitas pasekė Šventosios Dvasios kuždesiais. Taip pat prisiminkite, kaip jūs pasekėte kuždesiu ir kažkam padėjote.

  2. Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 69 puslapyje. Ką, jūsų manymu, reiškia būti „[įkurdintiems] … ant apreiškimo uolos“? (Kelis pavyzdžius rasite p. 69–70.) Kaip asmeninis apreiškimas gali mus sustiprinti, kad galėtume „atsilaikyti prieš visokias negandas“ ir „įveikti visokį priešiškumą“?

  3. Prezidentas Snou pasakė, kad Šventoji Dvasia gali mums padėti „šiame pasaulyje apsčiai [teikti] ramybės ir laimės“ (p. 72). Kada Šventoji Dvasia padėjo jums būti laimingiems ir jausti ramybę? Kaip dar Šventoji Dvasia gali mums padėti? (Kelis pavyzdžius rasite p. 73–74.)

  4. Bestudijuodami 73 puslapyje prasidedantį skyrelį, pamąstykite, kaip išmokote atpažinti Šventosios Dvasios kuždesius? Kaip savo šeimos nariui ar draugui galite padėti atpažinti tos Dvasios kuždesius?

  5. Šiame skyriuje Šventoji Dvasia du kartus minima kaip mūsų draugė (72 ir 75 puslapiai). Kodėl, jūsų manymu, Šventosios Dvasios draugystei mums reikalingas kuklumas ir paprastumas?

Susijusios Raštų ištraukos: Luko 12:12; Jono 14:26–27; Romiečiams 14:17; 1 Korintiečiams 12:4–11; Galatams 5:22–25; 1 Nefio 10:17–19; 2 Nefio 32:5

Pagalba mokytojui: „Diskusijai skatinti naudokitės kiekviename skyriuje esančiais klausimais. … Jūs taip pat galite užduoti savo sugalvotus klausimus, skirtus konkrečiai jūsų mokiniams“ (iš šios knygos vi puslapio).

Išnašos

  1. Iš Conference Report, 1898 m. spalis, p. 2.

  2. Žr. Eliza R. Snou Smit, Biography and Family Record of Lorenzo Snow (1884), p. 276–279.

  3. Deseret News, 1872 m. sausio 24 d., p. 597.

  4. Deseret News: Semi-Weekly, 1879 m. gruodžio 2 d., p. 1.

  5. Iš Conference Report, 1899 m. balandis, p. 52.

  6. Deseret News, 1857 m. spalio 21 d., p. 259.

  7. Deseret Weekly, 1893 m. lapkričio 4 d., p. 609.

  8. Deseret News, 1857 m. spalio 21 d., p. 259.

  9. Iš Conference Report, 1898 m. balandis, p. 12.

  10. Deseret News: Semi-Weekly, 1878 m. liepos 16 d., p. 1.

  11. Deseret Semi-Weekly News, 1889 m. birželio 4 d., p. 4.

  12. Iš Conference Report, 1898 m. spalis, p. 2.

  13. Deseret News, 1880 m. sausio 14 d., p. 786.

  14. Millennial Star, 1895 m. spalio 31d., p. 690–691; iš detalaus Lorenco Snou kalbos, pasakytos 1895 m. spalio mėn. visuotinėje konferencijoje, atpasakojimo.

  15. Iš „Anniversary Exercises“, Deseret Evening News, 1899 m. balandžio 7 d., p. 9.

  16. Millennial Star, 1889 m. lapkričio 25d., p. 737; iš detalaus Lorenco Snou kalbos, pasakytos 1889 m. spalio mėn. visuotinėje konferencijoje, atpasakojimo.

Ankstyvieji misionieriški darbai Havajų salose

Kai vyresnysis Lorencas Snou tarnavo misijoje Havajų salose, jo gyvybė buvo išgelbėta per įkvėptą jo porininkų patarnavimą

„Mes turime teisę į Dvasios pasireiškimus kiekvieną mūsų gyvenimo dieną“