Malda ir asmeninis apreiškimas

„Tai yra Dievo vaikų privilegija ateiti pas Dievą ir gauti apreiškimą.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Iki 1829 m. birželio jau buvo įvykę daug svarbių besirutuliojančio Evangelijos sugrąžinimo įvykių. Pirmojo regėjimo metu buvo atsivėrę dangūs ir Dievas vėl kalbėjosi su žmogumi žemėje. Pranašas Džozefas Smitas buvo gavęs Mormono Knygos plokšteles ir vertė šventą jų žinią. Buvo sugrąžinta šventoji kunigystė, ir Dievo vaikams tapo prieinamos krikšto apeigos. Kiekvienas iš šių įvykių buvo atsakas į Viešpaties vadovavimo ieškančio pranašo maldą.

Vertimo darbui artėjant prie pabaigos, pranašas dar kartą kreipėsi į Viešpatį vadovavimo. Kadangi Moronis buvo nurodęs Džozefui niekam nerodyti plokštelių, jei nebus įsakyta, versdamas plokšteles Džozefas jautėsi labai vienišas ir slegiamas savo atsakomybės. Tačiau pačiame metraštyje jis atrado, kad Viešpats parūpins tris ypatingus liudytojus, kurie liudys pasauliui, kad Mormono Knyga yra tikra (žr. 2 Nefio 11:3; Etero 5:2–4).

Džozefas Smitas pasakojo: „Beveik iš karto po to, kai tai atradome, Oliveris Kauderis, Deividas Vitmeris ir… Martinas Harisas (kuris buvo atvykęs pasiteirauti, kaip mums sekasi darbas) paprašė manęs pasiteirauti Viešpatį, ar Jis nesuteiktų jiems privilegijos būti tais trimis ypatingais liudytojais.“¹ Pranašas meldė nurodymo ir gavo apreiškimą, kad tiems trims vyrams bus leista pamatyti plokšteles, taip pat Labano kalaviją, Urimus ir Tumimus bei Liahoną (žr. DS 17).

Po keleto dienų pranašas ir tie trys vyrai nuėjo į mišką, esantį netoli Vitmerio namo Fajete, Niujorko valst., ir ėmė melsti, kad jiems būtų suteikta ši didi privilegija. Martinas pasitraukė, jausdamasis nevertas. Pranašas užrašė, kas tada įvyko: „Nuo mūsų maldos pradžios tepraėjus keletui minučių, staiga ore virš mūsų išvydome nepaprastai skaisčią šviesą; ir štai prieš mus stojo angelas [Moronis]. Rankose jis laikė plokšteles, dėl kurių meldėmės, kad šie vyrai jas pamatytų. Jis vertė vieną lapą po kito, kad galėtume juos pamatyti ir gerai įsižiūrėti į juose esančius raižinius.“² Tie vyrai taip pat išgirdo Dievo balsą, kuris paliudijo apie vertimo tikrumą ir įsakė jiems liudyti apie tai, ką jie matė ir girdėjo. Tada Džozefas nuėjo ieškoti Martino, kuris meldėsi kažkur miške. Jie kartu meldėsi ir išvydo tą patį regėjimą, ir išgirdo tą patį balsą.

Džozefo Smito motina, tuo metu atvykusi į Fajetą aplankyti pranašo, taip papasakojo apie savo sūnaus džiaugsmą ir patirtą palengvėjimą po šio apsireiškimo: „Įėjęs [į Vitmerio namą] Džozefas klestelėjo šalia manęs ir tarė: „Tėve! Mama! Neįsivaizduojate, koks aš laimingas. Viešpats parodė plokšteles dar trims, neskaitant manęs. Jie taip pat pamatė angelą ir turės liudyti, kad aš sakiau tiesą, nes jie patys žino, kad aš neapgaudinėju žmonių. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išlaisvintas nuo baisios naštos, kuri man buvo beveik nepakeliama. Dabar dalį turės nešti ir jie, ir tai džiugina mano sielą, – kad jau nebesu visiškai vienas pasaulyje.“³

Visą savo gyvenimą, kai reikėdavo pagalbos ar vadovavimo, Džozefas Smitas maldoje kreipdavosi į Dievą. Vienas Bažnyčios narys prisimena girdėjęs jį meldžiantis Kirtlande, Ohajo valst., didelio asmeninio sunkumo akimirką: „Niekada iki tol nebuvau girdėjęs, kad žmogus kreiptųsi į savo Kūrėją, tarsi šis šalia klausytųsi, kaip malonus tėvas klausosi savo stropaus besiguodžiančio vaiko… Jokios vaidybos dėl akių, jokio entuziastingo intonacijos pakėlimo, bet paprastas pokalbio tonas, tarsi žmogus kalbėtų su šalia esančiu draugu. Man atrodė, tarsi uždanga buvo nuimta ir aš galėjau matyti Viešpatį, priešais nuolankiausią iš visų savo tarnų, kokį tik esu matęs.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Dievas išklausys mūsų maldas ir kalbės mums mūsų dienomis, kaip Jis kalbėjo senovės šventiesiems.

„Turint omenyje, kad Viešpats niekada jokia forma nėra apreiškęs pasauliui, kad visiems laikams liovėsi kalbėjęs Deramai to siekiantiems savo kūriniams, kodėl turėtų atrodyti neįtikėtina, kad šiomis paskutinėmis dienomis Jam vėl patiktų prabilti dėl jų išgelbėjimo?

Gal jus nustebins tai, ką pasakysiu dėl Jo kūrinių išgelbėjimo šiomis paskutinėmis dienomis, kadangi jau turime savo žinioje didžiulį Jo anksčiau apreikšto žodžio rinkinį. Bet sutikite, kad Abraomui nepakako Nojui pasakyto žodžio, kitaip sakant iš Abraomo nebuvo reikalaujama palikti gimtąją žemę ir siekti palikimo svečioje šalyje pagal Nojui ištartą žodį. Jis pats gavo pažadus iš Viešpaties rankos ir elgėsi taip nepriekaištingai, kad buvo pavadintas Dievo draugu. Iš Izaoko, pažadėto palikuonio, nebuvo reikalaujama, kad jis savo viltis grįstų jo tėvui Abraomui duotais pažadais, – jam buvo suteikta privilegija paties Viešpaties balsu būti patikintam dėl savo patvirtinimo dangaus akivaizdoje.

Jei vienas žmogus galėtų gyventi pagal kitam duotus apreiškimus, galėčiau užduoti pagrįstą klausimą: kodėl Viešpats turėjo kalbėti Izaokui, ką jis padarė, kaip tai aprašyta Pradžios knygos 26 skyriuje? Nes čia Viešpats kartoja, tiksliau iš naujo pažada, kad įvykdysiąs priesaiką, anksčiau duotą Abraomui. Kodėl gi Jis kartoja Izaokui? Kodėl pirmasis pažadas nebuvo toks patikimas Izaokui, koks jis buvo Abraomui? Argi Izaokas ne Abraomo sūnus? Argi jis negalėjo visiškai pasitikėti savo tėvo, kaip Dievo žmogaus, žodžiu? Galbūt pasakysite, kad jis buvo labai ypatingas žmogus ir skyrėsi nuo šių paskutiniųjų dienų žmonių; ir dėl to, kad jis skyrėsi nuo šio amžiaus žmonių, Viešpats palaimino jį ypatingais ir unikaliais palaiminimais. Pripažįstu, kad jis buvo ypatingas žmogus ir kad buvo ne tik ypatingai, bet nepaprastai palaimintas. Bet visas ypatingumas, kurį galiu įžvelgti tame žmoguje, kitaip tariant viskas, kuo jis skyrėsi nuo šio amžiaus žmonių, yra tai, kad jis buvo šventesnis ir tobulesnis priešais Dievą ir atėjo pas Jį su tyresne širdimi ir didesniu tikėjimu nei žmonės šiais laikais.

Tą patį galėtume pasakyti apie Jokūbo istoriją. Kodėl Viešpats kalbėjo jam apie tą patį pažadą po to, kai sykį jau davė jį Abraomui ir atnaujino jį Izaokui? Kodėl Jokūbas negalėjo pasitenkinti jo tėvams ištartu žodžiu?

Kodėl, artėjant Izraelio vaikų išlaisvinimo iš Egipto žemės pažado išsipildymo metui, reikėjo, kad Viešpats prabiltų jiems? Pažadas, arba Abraomui ištartas žodis, bylojo, kad jo palikuonys vergaus ir bus engiami keturis šimtus metų, o po to išeis su dideliu turtu. Kodėl jie nepasitikėjo tuo pažadu ir, išbuvę Egipto vergovėje keturis šimtus metų, tiesiog neišėjo nelaukdami papildomo apreiškimo, o išėjo veikdami tiksliai pagal Abraomui duotą pažadą dėl jų išėjimo?..

Galiu tikėti, kad Henochas vaikščiojo su Dievu. Galiu tikėti, kad Abraomas bendravo su Dievu ir kalbėjosi su angelais. Galiu tikėti, kad Viešpats savo paties balsu atnaujino su Izaoku sandorą, kadaise sudarytą su Abraomu. Galiu tikėti, kad Jokūbas kalbėjo su šventais angelais ir girdėjo savo Kūrėjo žodį, kad jis ėmėsi su angelu, kol nugalėjo, ir buvo palaimintas. Galiu tikėti, kad Elija buvo paimtas dangun ugnies vežime su ugningais arkliais. Galiu tikėti, kad šventieji matė prisikėlusį Viešpatį ir kalbėjosi su Juo veidas į veidą. Galiu tikėti, kad Hebrajų bažnyčia atėjo prie Sionės kalno ir gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, ir nesuskaičiuojamo angelų sąmbūrio. Galiu tikėti, kad jie žvelgė į amžinybę ir matė visų Teisėją ir Jėzų, naujosios sandoros Tarpininką.

Bet ar tai užtikrins man išgelbėjimą, ar nuneš mane aprengtą švariais, tyrais ir baltais apdarais į amžinosios dienos šalį? Gal verčiau turiu pats, savo tikėjimu ir stropiai vykdydamas Viešpaties įsakymus, užsitikrinti sau išgelbėjimą? Argi neturiu tokių pat privilegijų, kaip senovės šventieji? Argi Viešpats neišgirs mano maldų ir neišklausys mano šauksmų taip pat, kaip Jis išklausydavo jų, jei tik artinsiuos prie Jo taip, kaip darė jie?“⁵

Galime melstis dėl visko, ko tik imamės.

Sara Greindžer Kimbol pasakojo: „Pranašų mokykloje…, mokydamas brolius, Džozefas Smitas nurodė jiems melstis dėl visko, ko tik jie imasi.“⁶

„Siekite pažinti Dievą savo kambarėliuose, šaukitės jo laukuose. Vadovaukitės Mormono Knygos nurodymais ir melskitės dėl savo šeimų, savo gyvulių, savo kaimenių, savo bandų, savo javų, ir visko, ką turite [žr. Almos 34:18–27]; prašykite, kad Dievas palaimintų visus jūsų darbus ir viską, ko imatės.“⁷

„Neapleiskite savo pareigų šeimose, bet šaukitės Dievo, kad palaimintų jus ir jūsų šeimas, jūsų kaimenes, bandas ir viską, kas jums priklauso, – kad galėtumėte ramiai gyventi ir klestėti, – ir taip darydami melskitės už Sionės gerovę, nes tie, kas ją myli, klestės. [Žr. Psalmyno 122:6.]“⁸

Malda, kurią pranašas užrašė 1842 m. rugpjūtį, rodo jo troškimą gauti išminties iš Dievo: „O Tu, kuris matai ir pažįsti visų žmonių širdis…, pažvelk šiuo metu žemyn į savo tarną Džozefą; ir tegul jam bus suteiktas didesnis nei Tavo tarno iki šiol turėtas tikėjimas Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu, būtent Elijo tikėjimas; ir tegul jo širdyje sušvinta, kad niekada nebūtų pašalintas, amžinojo gyvenimo žibintas; ir tegul ant Tavo tarno sielos būna išlieti amžinojo gyvenimo žodžiai, kad jis žinotų Tavo valią, įstatus, įsakymus ir nutarimus, idant juos vykdytų. Ir tegul, kaip rasos ant Hermono kalno, ant Tavo tarno galvos, pagal Tavo gailestingumo, galios ir gerumo apstybę, būna išlietos Tavo dieviškos malonės, šlovės ir garbės dovanos.“⁹

Kai meldžiamės tikėdami ir nuoširdžiai, gauname tuos palaiminimus, kuriuos Dievas mato reikalinga mums suteikti.

„Maldaukite prie malonės sosto, kad su jumis visada galėtų būti Viešpaties Dvasia. Atminkite, kad neprašydami, jūs nieko negalite gauti; todėl prašykite tikėdami, ir jūs gausite tuos palaiminimus, kuriuos Dievas mato reikalinga jums suteikti. Nemelskite godžiomis širdimis, kad galėtumėte tai išeikvoti savo geiduliams, bet karštai melskite geriausių dovanų [DS 46:8–9].“¹⁰

„Dorybė yra vienas iš svarbiausių principų, leidžiančių mums su pasitikėjimu artintis prie mūsų Dangiškojo Tėvo prašyti iš Jo išminties. Todėl, jei savo širdyje branginsite šį principą, galėsite prašyti su visu pasitikėjimu priešais Jį, ir tai bus išlieta ant jūsų galvų [žr. DS 121:45–46].“¹¹

„Tegul šventųjų maldos kyla į dangų, kad galėtų pasiekti Sabaotų Viešpaties ausis, nes daug gali karštos teisiojo maldos [žr. Jokūbo 5:16].“¹²

Henris V. Bigleris pasakojo: „Kartą girdėjau tokią Džozefo Smito pastabą apie meldimąsi mūsų Dangiškajam Tėvui: „Būkite nuoširdūs ir natūralūs, ir prašykite to, ko norite, taip, kaip nuėję kalbėtumėte su kaimynu: „Norėčiau pasiskolinti tavo arklį nuvažiuoti į malūną.“¹³

Per Šventąją Dvasią galime gauti asmeninį… apreiškimą.

„Tai yra Dievo vaikų privilegija ateiti pas Dievą ir gauti apreiškimą. Dievas nėra šališkas; visi turime tą pačią privilegiją.“¹⁴

„Tikime, kad turime teisę iš Dievo, savo Dangiškojo Tėvo, gauti apreiškimus, regėjimus bei sapnus; ir per Šventosios Dvasios dovaną, Jėzaus Kristaus vardu, šviesą bei suvokimą apie viską, kas susiję su mūsų dvasine gerove, jei tik laikomės Jo įsakymų, kad būtume verti Jo akyse.“¹⁵

„Žmogui naudinga pastebėti pirmąjį apreiškimo dvasios požymį; pavyzdžiui, kai pajuntate į jus plūstančią tyrą išmintį, ji gali staiga sukelti jums minčių antplūdį, todėl pastebėję tai, galite žinoti, kad jos išsipildys tą pačią dieną ar labai greitai; t.y. tai, ką jūsų protui perdavė Dievo Dvasia, išsipildys; todėl mokydamiesi apie Dievo Dvasią ir ją suvokdami, jūs galite vis geriau ir geriau suvokti apreiškimo principą, kol tapsite tobuli Kristuje Jėzuje.“¹⁶

„Turiu seną Naujojo Testamento leidimą lotynų, hebrajų, vokiečių ir graikų kalbomis… Dėkoju Dievui, kad turiu šią seną knygą; bet dar labiau Jam dėkoju už Šventosios Dvasios dovaną. Turiu seniausią knygą pasaulyje; bet taip pat turiu seniausią knygą savo širdyje, būtent Šventosios Dvasios dovaną… Šventoji Dvasia… yra manyje ir supranta daugiau nei visas pasaulis; ir aš ketinu bendrauti su ja.“¹⁷

„Joks žmogus negali gauti Šventosios Dvasios negaudamas apreiškimų. Šventoji Dvasia yra apreiškėja.“¹⁸

Džonas Teiloras, tarnaudamas Dvylikos Kvorumo prezidentu, pasakojo: „Gerai prisimenu pastabą, kurią Džozefas Smitas davė man daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Jis sakė: „Vyresnysis Teilorai, buvai pakrikštytas, tau buvo uždėtos rankos ant galvos, kad gautum Šventąją Dvasią, ir tu buvai įšventintas į šventąją kunigystę. Jeigu toliau seksi tos dvasios nurodymais, ji visada ves tave teisingai. Kartais tai gali prieštarauti tavo nuomonei; nesvarbu, sek jos nurodymais; ir jeigu būsi ištikimas jos kuždesiams, su laiku tai taps tavyje apreiškimo principu, taigi tu sužinosi viską.“¹⁹

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Atkreipkite dėmesį į maldos svarbą Džozefo Smito ir trijų Mormono Knygos liudytojų patyrime (121–122 p.). Kokią įtaką malda turėjo jūsų pačių patyrimui su Mormono Knyga? Kokias kitas jūsų gyvenimo sritis veikia malda?
Kokios mintys jums kyla skaitant 122 puslapio apačioje esančią pastraipą? Svarstydami šį teiginį, pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, siekdami deramiau kreiptis į savo Kūrėją.
Kodėl negalime pasikliauti vien tik praeities apreiškimais? (Pavyzdžių rasite 123–124 p.) Kodėl mums reikia nuolatinio asmeninio apreiškimo?
Peržvelkite skyrių, prasidedantį 124 puslapyje. Suraskite pranašo pamokymus apie tai, kada ir ko turime melsti. Kaip šiuos pamokymus galite pritaikyti savo asmeninėse maldose? Kaip jie gali padėti šeimos maldose?
Išstudijuokite 126–127 puslapiuose išdėstytus pranašo mokymus apie tai, kaip turime melstis. Kaip naudinga meldžiantis vartoti paprastą ir nuoširdžią kalbą? Kaip teisus gyvenimas suteikia mums pasitikėjimo maldoje artinantis prie Dangiškojo Tėvo? Kas padėjo jums gauti liudijimą, kad Dievas girdi ir atsako į maldas?
Perskaitykite visą paskutinę 126 puslapio pastraipą. Kada pastebėjote pasireiškiantį „pirmąjį apreiškimo dvasios požymį“ ir pasinaudojote juo? Kaip galime išmokti tuoj pat atpažinti, kada kužda Dvasia?

Giminingos Raštų ištraukos: 1 Karalių 19:11–12; Jokūbo 1:5–6; Helamano 5:30; 3 Nefio 18:18–21; DS 6:22–23; 8:2–3; 88:63–65