Visuomet išlaikykite savo nuodėmių atleidimą

Mirtingajame gyvenime patiriame fizinį gimimą ir turime progą atgimti dvasiškai.³ Pranašai ir apaštalai mums primena „[pabusti] Dievui“,⁴ „užgimti iš Dievo“⁵ ir tapti naujais kūriniais Kristuje⁶. Visa tai savo gyvenime galime patirti per palaimas, kurios tapo įmanomos Jėzaus Kristaus Apmokėjimo dėka. Šventojo Mesijo nuopelnai, gailestingumas ir malonė⁷ gali mums padėti nugalėti egocentriškus ir savanaudiškus prigimtinio žmogaus polinkius ir tapti labiau pasiaukojantiems, geranoriškiems ir dievobaimingiems. Esame primygtinai raginami gyventi taip, kad galėtume „stot[i] be dėmės priešais [Viešpatį] paskutiniąją dieną“.⁸

Pranašas Džozefas Smitas glaustai apibendrino esminį kunigystės apeigų Jėzaus Kristaus Evangelijoje vaidmenį: „Iš naujo atgimstama per Dievo Dvasią, per apeigas.“⁹ Šiais įžvalgiais žodžiais akcentuojama, kad dvasinio atgimimo procese svarbi ir Šventoji Dvasia, ir šventos apeigos.

Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji yra dvasinė esybė ir liudija apie visą tiesą. Raštuose Šventoji Dvasia vadinama Guodėju,¹⁰ Mokytoju,¹¹ ir Apreiškėju.¹² Ji taip pat yra Pašventintojas¹³, iš žmonių sielų lyg ugnimi išvalantis ir išdeginantis netobulumus ir blogį.

Šventosios apeigos yra esminės Gelbėtojo Evangelijoje ir svarbiausios ėjimo pas Jį bei dvasinio atgimimo siekimo procese. Apeigos yra šventi veiksmai, turintys dvasinę paskirtį, amžiną reikšmę ir susiję su Dievo įstatymais bei įstatais.¹⁴ Visos gelbstinčios apeigos bei sakramento apeigos turi būti įgaliotos asmens, turinčio reikalingus kunigystės raktus.

Atkurtoje Viešpaties Bažnyčioje atliekamos išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigos yra žymiai daugiau, nei ritualai ar simboliniai veiksmai. Tikriau sakant, tai yra patvirtinti kanalai, kuriais į mūsų asmeninį gyvenimą gali tekėti dangaus palaimos ir galios.

„Ir ši aukštesnioji kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.

Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.

Ir be jos apeigų bei kunigystės įgaliojimo dieviškumo galia neapsireiškia žmonėms kūne“.¹⁵

Dievotumo galiai ir visoms per Gelbėtojo Apmokėjimą prieinamoms palaimoms įgyti būtina priimti apeigas ir gerbti jas elgiantis dorai.

Kad aiškiau suvoktume procesą, per kurį galime gauti ir visuomet išlaikyti savo nuodėmių atleidimą, pirmiausia turime suprasti neatskiriamą ryšį tarp trijų šventų dangaus galias atveriančių apeigų: krikšto panardinimu, rankų uždėjimo suteikiant Šventosios Dvasios dovaną ir sakramento.

Krikštas panardinant nuodėmėms atleisti yra Jėzaus Kristaus evangelijos „įvadinė apeiga“¹⁶ ir pirma jos turi būti tikėjimas Gelbėtoju ir nuoširdi atgaila. Ši apeiga – tai „ženklas ir įsakymas, kurį Dievas nustatė [Savo vaikams], norin[tiems] įeiti į Dievo karalystę.“¹⁷ Krikštas atliekamas turint Aarono kunigystės įgaliojimą. Ėjimo pas Gelbėtoją ir dvasinio atgimimo procese krikštu atliekamas būtinas mūsų sielos pradinis apvalymas nuo nuodėmės.

Krikšto sandora susideda iš trijų esminių įsipareigojimų: 1) būti pasiryžusiems prisiimti Jėzaus Kristaus vardą, 2) visuomet Jį atminti ir 3) laikytis Jo įsakymų. Jei laikysimės šios sandaros, tai mums pažadama tokia palaima: „Jo Dvasia visuomet [bus] su [mumis]“.¹⁸ Štai kodėl krikštas yra būtinas ruošiantis gauti įgaliotą progą įgyti nuolatinę trečiojo Dievybės nario bendrystę.

„Kad „krikštas panardinant […] būtų užbaigt[as], po [jo] būtina gauti Šventosios Dvasios dovaną“.¹⁹ Gelbėtojas Nikodemą mokė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“.²⁰

Trys Pranašo Džozefo Smito teiginiai akcentuoja gyvybiškai svarbų ryšį tarp krikšto panardinimu nuodėmėms atleisti ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai suteikti apeigų.

1 teiginys: „Krikštas yra šventos apeigos, paruošiančios priimti Šventąją Dvasią; tai yra kanalas ir raktas, kuriuo teikiama Šventoji Dvasia.“²¹

2 teiginys: „Smėlio maišą galite pakrikštyti taip pat sėkmingai kaip žmogų, jei tai darysite ne dėl nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios gavimo. Krikštas vandeniu yra tik pusė krikšto ir nieko vertas be antrosios pusės, tai yra be Šventosios Dvasios krikšto.“²²

3 teiginys: „Nėra jokios naudos iš vandens krikšto, kurio nelydi ugnies ir Šventosios Dvasios krikštas. Jie yra būtinai ir neatskiriamai susiję.“²³

Raštuose ne kartą akcentuojamas nuolatinis ryšys tarp atgailos principo, krikšto bei Šventosios Dvasios dovanos gavimo apeigų ir šlovingos nuodėmių atleidimo palaimos.

Nefis pareiškė: „Nes vartai, pro kuriuos turite įeiti, yra atgaila ir krikštas vandeniu; ir tada ateina jūsų nuodėmių atleidimas ugnimi ir Šventąja Dvasia“.²⁴

Pats Gelbėtojas pareiškė: „Dabar, tai įsakymas: atgailaukite, visi jūs žemės pakraščiai, ir ateikite pas mane, ir priimkite krikštą mano vardu, idant būtumėte pašventinti Šventosios Dvasios priėmimu, kad stotumėte be dėmės priešais mane paskutiniąją dieną“.²⁵

Rankų uždėjimas Šventosios Dvasios dovanai suteikti yra Melchizedeko kunigystės įgaliojimu atliekama apeiga. Ėjimo pas Gelbėtoją ir dvasinio atgimimo procese, šventinančios Šventosios Dvasios galios įgijimas mūsų gyvenime atveria galimybę mūsų sielai būti nuolat apvalomai nuo nuodėmės. Ši džiugi palaima yra gyvybiškai svarbi, nes „niekas nešvarus negali gyventi su Dievu“.²⁶

Mes, kaip atkurtos Viešpaties Bažnyčios nariai, esame palaiminti tiek pradiniu apvalymu nuo nuodėmės krikšto metu, tiek galimybe būti nuolat apvalomi nuo nuodėmės per Šventosios Dvasios, trečiojo Dievybės nario, bendrystę ir galią.

Prisiminkime, kaip ūkininkas yra priklausomas nuo nesikeičiančio sėjos ir pjūties ciklo. Ryšio tarp sėjos ir pjūties suvokimas yra nuolatinis tikslo šaltinis ir įtakoja visus sprendimus ir veiksmus, kurių ūkininkas imasi visais metų laikais. Panašiai, nepertraukiamas ryšys tarp krikšto panardinimu nuodėmėms atleisti ir rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai suteikti apeigų turėtų įtakoti kiekvieną mūsų mokinystės aspektą visais mūsų gyvenimo laikotarpiais.

Sakramentas yra trečiosios apeigos, būtinos norint įgyti dieviškumo galių. Kad galėtume geriau išsisaugoti nesusitepę pasauliu, mums įsakyta eiti į maldos namus ir atnašauti savo sakramentus šventą Viešpaties dieną.²⁷ Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad Viešpaties kūno ir kraujo simboliai – duona ir vanduo – yra palaiminami ir pašventinami. „O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną [ar šį vandenį] sieloms visų tų, kurie jos valgo [ar geria]“.²⁸ Pašventinti reiškia padaryti tyrą ir šventą. Sakramento simboliai yra pašventinami atminti Kristaus tyrumui, mūsų visiškai priklausomybei nuo Jo Apmokėjimo ir mūsų atsakomybei gerbti savo apeigas ir sandoras, kad galėtume „stot[i] be dėmės priešais [Jį] paskutiniąją dieną“.²⁹

Sakramento apeigos yra šventas ir nuolatinis kvietimas į nuoširdžią atgailą ir dvasinį atsinaujinimą. Pats savaime sakramento priėmimas neatleidžia mūsų nuodėmių. Tačiau jei šioms šventoms apeigoms ruošimės sąmoningai ir jose dalyvausime su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tai mums pažadama, kad su mumis visuomet bus Viešpaties Dvasia. Šventosios Dvasios – mūsų nuolatinės bendražygės – galia galime visuomet išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.

Esame tikrai palaiminti, kad sakramento apeigų metu kiekvieną savaitę turime progą įvertinti savo gyvenimą, atnaujinti sandoras ir gauti šį sandoros pažadą.³⁰

Pastarųjų dienų šventieji kartais reiškia norą pasikrikštyti dar kartą ir tokiu būdu tapti tokie pat švarūs ir verti, kokie buvo tą dieną, kai pirmą kartą priėmė gelbstinčias Evangelijos apeigas. Leiskite pagarbiai užsiminti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus nėra numatę, kad tokius dvasinio atsinaujinimo, atgaivos ir atstatymo jausmus savo gyvenime patirtume tik vieną kartą. Nuodėmių atleidimo įgijimo ir nuolatinio išlaikymo per Evangelijos apeigas palaiminimai padeda mums suprasti, kad krikštas mūsų žemiškoje dvasinėje kelionėje yra išvykimo taškas; tai nėra mūsų galutinis tikslas, kurio turėtume ilgėtis ir nuolat sugrįžti.

Krikšto panardinimu, rankų uždėjimo Šventosios Dvasios dovanai suteikti ir sakramento apeigos nėra atskirti ir pavieniai įvykiai; greičiau jos yra lyg atskiros tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios išperkamojo proceso dalys. Kiekvienos po to atliekamos apeigos pakylėja ir išplečia mūsų dvasinę paskirtį, troškimus ir darbus. Tėvo planas, Gelbėtojo Apmokėjimas ir Evangelijos apeigos suteikia malonę, kurios mums reikia žengiant pirmyn ir eilutė po eilutės bei priesakas po priesako tobulėjant iki amžinosios lemties.

Esame netobuli žmonės, žemiškajame gyvenime besistengiantys gyventi pagal tikslų Dangiškojo Tėvo amžinojo tobulėjimo planą. Jo plano reikalavimai yra šlovingi, gailestingi ir griežti. Kartais galime jaustis kupini ryžto, o kartais – visiškai netinkami. Galime abejoti, ar kada nors sugebėsime dvasiškai įvykdyti įsakymą stoti be dėmės priešais Jį paskutiniąją dieną.

Su Viešpaties pagalba ir per Jo Dvasią, mokančią visko, ką turėtume daryti,³¹ mes tikrai galime būti palaiminti savo dvasinių galimybių realizavimu. Apeigos į mūsų gyvenimus įneš dvasinės paskirties ir galios, kai stengsimės užgimti iš naujo ir tapti Kristaus vyrais ir moterimis.³² Mūsų silpnybės gali virsti stiprybėmis, ir galėsime įveikti savo trūkumus.

Nors šiame gyvenime nei vienas iš mūsų nepasieksime tobulumo, tačiau per apvalymą Avinėlio krauju galime darytis vis vertesni ir švaresni.³³ Pažadu ir liudiju, kad jei stengsimės visuomet išlaikyti savo nuodėmių atleidimą, tai būsime palaiminti didesniu tikėjimu į Gelbėtoją, didesniu dvasiniu tvirtumu ir, visų svarbiausia, paskutiniąją dieną priešais Viešpatį stovėsime be dėmės. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.