Šabo diena

Yra sukurta daug visuotinių įgaliotinių mokymo vaizdo siužetų ir jie bus patalpinti mūsų tinklalapyje.¹ Tikiuosi, kad jūs atidžiai peržiūrėsite ir naudosite šią svarbią medžiagą. Šiandieną norėčiau jums parodyti dviejų šio mokymo siužetų ištraukas. Pirmojoje išgirsite prezidentą Raselą  M. Nelsoną. Po jo kalbės vyresnysis M. Raselas Balardas.

Prezidentas Raselas  M. Nelsonas „Mylimi broliai ir seserys, labai jus myliu ir jumis žaviuosi. … Šį rytą Pirmoji Prezidentūra, išsakė didelį susirūpinimą dėl tų, kurie yra paklydę, nežinomi ar mažiau aktyvūs. Norėtume pakalbėti apie šios problemos prevenciją. Taigi šiandienos ir rytojaus sesijose daug laiko skirsime tikėjimo Dievu, Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu stiprinimui. […] Kaip vienas Jo įšventintų apaštalų, esu labai dėkingas už šį man duotą pavedimą kalbėti šia tema. Viešpaties įsakymą švęsti šabo dieną ir laikyti ją šventa, turėtume priimti labai rimtai ir pažodžiui. Jei mes to paisysime, jei tikrai to laikysimės – padėsime mūsų nariams puoselėti tikėjimą Viešpačiu ir sustiprinsime jų atsivertimą į Jį ir Jo Bažnyčią. […] Jei išmoksime geriau švęsti šabo dieną, tikėjimas išaugs visame pasaulyje.“

Vyresnysis M. Raselas Balardas „Broliai ir seserys, nuoširdžiai sveikiname jus, susirinkusius šiame svarbiame visuotinės konferencijos mokyme. Pastaruosius keletą mėnesių Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas daug valandų praleido analizuodami atliktą tyrimą, kaip Bažnyčios doktrina ir principai sustiprina tikėjimą mūsų Dangiškuoju Tėvu, Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Kaip žinote, mums nenustoja rūpėti ilgalaikis atsivertimas, sandorų laikymasis, šeimos, kurios karta iš kartos lieka aktyvios Bažnyčioje, ir dvasinis Bažnyčios narių stiprinimas. Išsiaiškinome, kad iš visų organizacijos, jos nuostatų pakeitimų ar doktrinos mokymų, galinčių paspartinti išgelbėjimo darbą šiuo metu, dvasios stiprinimas ir šabo dienos galia labiausiai padeda nariams ir šeimoms artintis prie Viešpaties Jėzaus Kristaus.“

Prezidentas Nelsonas išreiškė susirūpinimą dėl neaktyvumo ir poreikio sustiprinti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Jis pažadėjo, kad „Jei išmoksime geriau švęsti šabo dieną, tikėjimas išaugs visame pasaulyje“.

Neabejoju, kad taip pat atkreipėte dėmesį į vyresniojo Balardo žodžius: „Išsiaiškinome, kad iš visų organizacijos, jos nuostatų pakeitimų ar doktrinos mokymų, galinčių paspartinti išgelbėjimo darbą šiuo metu, dvasios stiprinimas ir šabo dienos galia labiausiai padeda nariams ir šeimoms artintis prie Viešpaties Jėzaus Kristaus.“²

Dedant šias pastangas visame pasaulyje, seminarijoms ir religijos institutams Bažnyčios Švietimo taryba vadovavo taip, kad padėtų vėl atkreipti dėmesį į šabo dienos šventimo ir sakramento principų mokymąsi bei paskatintų Bažnyčios jaunimą ir jaunus suaugusiuosius stengtis geriau suprasti ir laikytis šių principų. Tai turime padaryti akcentuodami šiuos principus, kai jie natūraliai iškyla nuosekliai mokant Raštų bei mūsų kurso pamokų. Kokią nuostabią galimybę mes turime galėdami suvienyti savo pastangas su tais, kuriems patikėta vesti mus kaip pranašams, regėtojams ir apreiškėjams. Tai darydami mes lengviau pasieksime savo tikslą padėti jaunimui ir jauniems suaugusiesiems suprasti ir pasikliauti mokymais ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimu.

Norėdamas pailiustruoti, kaip mes galime mokyti principų, susijusių su šabu ir sakramentu, taip, kad sustiprėtų tikėjimas Jėzumi Kristumi, pavyzdžių parinkau daugiausia iš Senojo Testamento, nes daugelis jūsų per ateinančius mėnesius mokysite Senojo Testamento.

1.  Šabas yra mums duotas Viešpaties ženklas

Vienas svarbus šabo principas pateiktas Išėjimo 31 skyriuje:

„Stenkitės laikytis mano šabų, nes tai ženklas tarp manęs ir jūsų per visas jūsų kartas, duotas tam, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, jus pašventinu. […]

„Todėl izraelitai laikysis šabo […] kaip amžinos Sandoros.“³

Supratimas, kad šabas yra mūsų sandoros su Dievu ženklas, mums labai svarbus, nes kiekvienas susiduriame su dilema, kad „niekas nešvarus negali gyventi su Dievu“⁴; ir žinome, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“⁵. Sprendimas yra Doktrinos ir Sandorų 60:7 – „aš pajėgus padaryti jus šventus“. Ir tai, žinoma, yra padaroma per Jėzų Kristų, svarbiausią asmenį Tėvo išpirkimo plane. Arba kaip apaštalas Paulius mokė: „Iš tiesų esate brangiai nupirkti.“⁶

Už mus buvo sumokėta tobulo Dievo Sūnaus gyvenimu, kančia ir mirtimi. Ir koks yra tos apmokėjimo įrodymas? Koks yra pirkimo kvitas? Šabas yra nuolatinio Dievo sandoros su Savo vaikais laikymosi ženklas, ženklas, kad Jis gali padaryti mus šventus.

2. Šabas yra mūsų ženklas Viešpačiui

Šabas yra ne tik mūsų nupirkimo įrodymas, ženklas, kad Viešpats pašventins mus. Šabas yra ir mūsų ženklas Jam, parodantis, ką mes jaučiame dėl to, ką Jis padarė dėl mūsų, – ką mes jaučiame dėl Jo aukos ir koks mūsų požiūris į mūsų sandoras.

Prezidentas Nelsonas neseniai vykusioje visuotinėje Bažnyčios konferencijoje mokė: „Kai buvau jaunas, studijuodavau kitų sudarytus sąrašus, nurodančius, ką daryti ir ko nedaryti per šabą. Vėliau iš Raštų supratau, kad mano elgesys ir nusistatymas per šabą yra ženklas, parodantis mano santykius su Dangiškuoju Tėvu. Kai tai supratau, man jau nebereikėjo sąrašų, nurodančių, ką daryti ir ko nedaryti. Kai turėdavau nuspręsti, ar veikla tinka šabui, paprasčiausiai savęs paklausdavau: „Kokį ženklą aš tuo noriu parodyti Dievui?“ Tas klausimas su šabo diena susijusius mano pasirinkimus padarė visiškai aiškius.“⁷

Kiekvienas pasirinkimas dėl šabo yra asmeniškas, tai yra asmeninė atnaša, dėkingumo išraiška už tai, kad Jis pasiryžęs padaryti mus šventus. Nenorėdamas jums pateikti sąrašo, nurodančio, ką daryti ir ko nedaryti, norėčiau pasakyti, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose mačiau jaunimą ir jaunus suaugusiuosius, pasirinkusius laikyti šabo dieną šventa. Daugelis nusprendė sekmadienį nedirbti, kiti išsikėlė tikslą sekmadienį nestudijuoti. Jauna moteris iš Tailando rizikavo prarasti draugus, kadangi nusprendė nedalyvauti sueigose, kurios vyko šabo dieną (toks dalykas jos draugams buvo negirdėtas). Pažįstu gabų futbolo žaidėją iš Kalifornijos, kuris nepaisydamas didelio bendraamžių ir trenerių spaudimo, rizikuodamas prarasti galimybę gauti gerą stipendiją, nusprendė nedalyvauti per šabą organizuojamuose sporto renginiuose.

Esu tikras, kad Viešpats pagerbs šiuos nuostabius jaunus žmones, nes jie pagerbė Jį pasirinkdami švęsti Jo dieną. Mokykime savo mokinius, kad mūsų veiksmai ir požiūris į šabo dieną yra ženklas Viešpačiui, parodantis, ką mes galvojame apie mūsų sandorų laikymąsi, o „šabo šventimas yra visos sandoros laikymosi simbolis“⁸.

3. Šabas yra žavesys

Kitas principas iš Senojo Testamento:

„Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms,

tai džiaugsiesi Viešpatyje.“⁹

Šio principo nuostabi iliustracija yra Išėjimo 16 skyriuje. Kai Izraelio vaikai skundėsi, kad buvo alkani ir norėjo sugrįžti prie „mėsos puodų“ Egipte, Viešpats tarė:

„Sakau tau, aš lysiu jums duona iš dangaus. Kasdien žmonės teeina ir tepasirenka tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai, kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano įsakymo, ar ne.

Bet šeštą dieną, kai jie ruoš, ką parsinešę, ras dvigubai tiek, kiek paprastai prirenka kitomis dienomis.“¹⁰

Šiose eilutėse yra bent du dar kiti principai. Vienas jų – Viešpats šabo diena išbando mūsų paklusnumą. Kitas yra tai, kad Viešpats garantuoja ir paruošia mums būdą, kad mes galėtume laikytis Jo įsakymų. Pamąstykite, kaip tai išpildo pažadą, kad šabas yra žavesio diena. Jei kiekvieną dieną sunkiai dirbate rinkdami maną, kad išgyventumėte, ir vieną dieną Viešpats pasako: „Šiandieną tau nebereikės dirbti, bet aš tave pasotinsiu taip, tarsi tu būtumei dirbęs“, argi tai ne žavu?

Šios istorijos mūsų laikų versiją girdėjau iš vyresniųjų poros, tarnavusios Afrikoje, sesers ir vyresniojo Byčerio. Jie rašė:

„Mes gyvename labai vargingoje Kenijos dalyje, esančioje Ugandos pasienyje. Vienas mūsų skyriaus prezidentas… yra ūkininkas, gyvenantis žemėje, kuri priklauso jo giminei. Jis yra jaunas vyras, turintis mažą šeimą…

Jo skyriuje yra narių, kurie jam sako, kad sekmadienį negali ateiti į bažnyčią, nes bijo palikti namus, nes kaimynai gali pavogti jų pasėlius. …Šis nerimas yra pagrįstas. …Iš tikrųjų žmonės netgi palaukia ir sėja tuo pat metu, kaip ir jų kaimynai, kad sumažintų tikimybę netekti savo anksčiau subrendusio derliaus…

Jie taip pat sakydavo, kad sekmadienį negali ateiti į bažnyčią, kadangi turi dirbti,… nes yra labai neturtingi.

Skyriaus prezidentas pasakojo: „Aš sakau jiems: „aš palieku savo namus kiekvieną sekmadienį ir ilgai būnu bažnyčioje. Aš nedirbu per šabą. Grįžęs namo ne kartą esu radęs, kad kaimynai pavogė dalį mano javų, vištų, jų kiaušinių ar vaisių, nes jie alkani ir neturi maisto. Tačiau atėjus laikui nuimti derlių, matau, kad esu palaimintas, nes mano žemė užaugina daugiau negu jų, nors jie dirba kiekvieną Sekmadienį. Mano žemė užaugina daugiau ir esu laiminamas, nes laikau šabo dieną šventa.“

Girdėdamas šio skyriaus prezidento žodžius, kitas skyriaus prezidentas tarė: Galiu liudyti tą patį. Turiu 2 akrus pasėlių. Mano kaimynas apdirba 10 akrų. Jis dirba kiekvieną sekmadienį. Aš sekmadieniais nedirbu. Atėjus pjūties metui, aš nuimu gausų derlių. Mano kaimynas ateina pas mane prašyti maisto, nes jam neužtenka. Aš taip pat esu laiminamas dėl to, kad laikausi šabo įstatymo“.¹¹

Viešpaties keliai viršija mūsų kelius, kaip ir Jo aritmetika. Ji kitokia nei mūsų. Taip yra ir su dešimtine, ar ne? Kalbant apie dešimtinę, 10 minus 1 nėra lygu 9. Viešpats palaimina mus, duodamas tai, ko mums reikia ir daugiau. Taip pat yra ir su šabu. Savaitėje yra septynios dienos, dirbdami šešias dienas iš septynių mes apsirūpiname būtent tiek, kiek mums iš tikrųjų reikia. Čia beveik išgirsti Viešpatį sakantį: „Taip mane išmėginkite […]. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.“¹²

Šabo diena yra ne tik poilsis nuo fizinių darbų, tai taip pat yra dvasinės atgaivos diena. Tai diena, skirta pailsėti nuo pasaulio rūpesčių.

Prezidentas Džozefas F. Smitas mokė, kad Viešpaties poilsis reiškia „pažinti ir pamilti Dievą, tikėti Jo tikslais ir Jo planu, […] kad nebūtume sutrikdyti bet kokio mokymo vėjelio ar klastingo žmonių gudravimo, kuriuo šie tykoja apgauti“¹³. (Pamąstykite apie šį pažadą nusistatydami savo prioritetus padėti mūsų mokiniams ieškoti tiesos ir atskirti ją nuo klaidingų mokymų.)

Privalau paminėti vieną ypač reikšmingą palaiminimą iš šių Raštų eilučių. Išėjimo 31 skyriuje yra frazė „per visas jūsų kartas“,¹⁴ oIzaijo 58 yra pažadas, kad „Viešpats pamaitins tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“.¹⁵ Studijuodami šias eilutes ir Bažnyčios vadovų paruoštus mokymus, pamatysite, kad vienas didžiausių šabo dienos šventimo palaiminimų teks jūsų vaikams ir anūkams. Kiekvienas sekmadienis yra galimybė savo vaikus mokyti to, ką jūs laikote prioritetu gyvenime, bei to, jog esate pasiruošę paaukoti savo asmeninius siekius, kad laikytumėtės Viešpaties įsakymų.

Tai bus didis palaiminimas jiems. Tai padės sukurti kartų kartas, kurias sudarys ištikimų Jėzaus Kristaus mokinių šeimos. Kaip, žinodami šiuos ir kitus šabo palaiminimus, galite nelaikyti jo žavesio diena?

4. Šabas padeda mums nesusitepti pasauliu

Kitą principą apie šabo dieną randame Doktrinos ir Sandorų  59 skyriuje: „Ir kad galėtum geriau išsisaugoti nesusitepęs pasauliu, eisi į maldos namus ir atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną.“¹⁶

Daug galimybių mokyti šio principo yra Senajame Testamente. Pavyzdžiui, mokydami Abraomo sandoros galėsite pasinaudoti galimybe mokyti jaunimą būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Dar vieną galimybę turėsite mokydami iš 1 Samuelio 8 skyriaus.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas remdavosi šiuo skyriumi mokydamas svarbios pamokos. Jis sakė:

„Viešpats ir jo pranašas Samuelis buvo nusivylę ir sielojosi […] Bet žmonės triukšmingai reikalavo karaliaus, kad būtų „kaip kitos tautos“. […]

Labai panašiai elgiamės ir mūsų laikais! Mes norime pasaulio žavesio ir pompastikos dažnai nesuprasdami bausmių už mūsų […] kvailystes. Nepriklausantys bažnyčiai [ieško pramogų šabo dieną, tad ir mes užsimanome pramogų], nors daugeliu atvejų tai reiškia šabo veiklų praleidimą ir šventos Viešpaties dienos nesilaikymą. Mūsų amžininkai švenčia pasaulietiškas vestuves – mes manome, kad irgi privalome pamėgdžioti visokius jų įmanomus stilius ir būdus, nors tai šlovina pasaulį ir atitraukia dėmesį nuo tikrosios vedybų svarbos.

[…] Apranga pakeičiama nauja, kuriant vulgarų stilių ir vaikantis pinigų, krypstant nuo vieno kraštutinumo prie kito. […] Geriau jau mirsime, nei būsime „senamadiški“. […] Privalome turėti karalių kaip kitos tautos.

„Viešpats sako, kad esame išskirtiniai žmonės, tačiau mes nenorime būti išsiskiriantys.

[…] Kada, o kada pagaliau mūsų pastarųjų dienų šventieji tvirtai stovės, įtvirtins savo standartus ir gyvens savo šlovingus gyvenimus pagal Evangelijos įkvėptus pavyzdžius.“¹⁷

Mūsų jaunimui susidūrus su pasaulio filosofijomis, tradicijomis, standartais ir stiliais, padėkime jiems pamatyti, kad esame išrinktoji giminė, nepriklausoma nuo pasaulio poveikių.¹⁸ Padėkime jiems pamatyti, kad tai galima padaryti švenčiant šabo dieną, kaip būdą išlikti nesuteptiems pasaulio.

Sakramento tikslai

Dabar galime pereiti prie sakramento tikslų ir pakalbėti apie tai keletą minučių.

Priimame sakramentą, kad atmintume Sūnaus kūną ir kraują. Tai yra priežastis, kodėl Viešpats Pats išdalino sakramentą, kai asmeniškai jį įsteigė Šventojoje Žemėje ir Amerikos žemyne.¹⁹ Tai turėtų būti svarbi mūsų gyvenimo dalis kiekvieną savaitę. Sakramentas yra galimybė prisiminti Jį ir visa, ko Jo kūno ir Jo kraujo simboliai moko apie Prisikėlimą, mūsų nuodėmių atleidimą ir malonę, kurios pakanka įveikti visus gyvenimo iššūkius.

Mes liudijame Dievui, Amžinajam Tėvui, kad esame pasiryžę priimti Jo Sūnaus vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo [visų] įsakymų. Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei kiekvienas iš mūsų nuoširdžiai tai darytume kiekvieną savaitę? Sakramento susirinkimas būtų dvasinė puota, kurios kulminacija būtų Viešpaties pažadas, kad „jo Dvasia bus su mumis“, teikianti viltį, išgijimą, stiprybę, paguodą ir atleidimą.²⁰

Mums visiems reikia atleidimo ir išgijimo, o kai kuriems iš mūsų reikia gebėti atleisti ir atsisakyti kartėlio jausmų, kuriuos mes per ilgai laikėme savyje. Apmokėjimas ir sakramentas suteikia mus galimybę tai padaryti dabar.

Visuose mūsų kursuose studijuojant Šventuosius Raštus yra galimybių mokyti apie sakramento tikslus. Siūlau apžvelgti bent du konkrečius būdus, kaip tai padaryti. Pirma, kai tik mokome apie Gelbėtojo pavaizdą, arba simbolį, turime galimybę mokyti apie sakramento tikslus. Ir antra, kai mokome sandorų principų, turime galimybę pritaikyti tuos principus sakramentui.

Norėčiau jums pasakyti po vieną kiekvienos šios galimybės pavyzdį (vėl iš Senojo Testamento).

1. Pavaizdai ir simboliai, nukreipiantys mus į Jėzų Kristų

Pirmas pavyzdys, kuris iliustruoja Gelbėtojo pavaizdų ir simbolių naudojimą yra iš pirmojo Kunigų knygos skyriaus. Jame Viešpats moko Izraelio vaikus savanoriškai atnešti auką Viešpačiui. Auka – trūkumų neturintis jautis, kuris būdavo priimamas atlikti apmokėjimą už garbinti atėjusį žmogų. Žmogus papjaudavo gyvulį, o kunigai apšlakstydavo jo krauju visus aukuro šonus.²¹

Nesunku pamatyti simbolį bei jo sąsajas su sakramentu ir išsiaiškinti, kad žmogų padarant šventu, Pats Viešpats prisiims žmonių suspaudimus, sielvartus ir nuodėmes. Manau, kad stebinantis paradoksas yra tai, kad teisūs yra tie, „kurių apdarai balti per Avinėlio kraują“²². Bet „Viešpaties drabužis bus raudonas“. Nes, kaip Jis sakė, „jų krauju apsitaškiau savo apdarus, ir sutepiau visą savo drabužį“²³.

Koks reginys, matyti Viešpatį raudonais apdarais, apsuptą angelų baltais drabužiais. Dėl Jėzaus Kristaus kančios: „Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“²⁴

Po to, auka būdavo sukapojama į dalis – galva, viduriai, kojos ir taukai.²⁵Galva simbolizavo mūsų mintis, viduriai mūsų širdį, jausmus, o kojos – mūsų veiksmus. Simboliai primena mums sakramentą, kai mes įsipareigojame mylėti Dievą visa širdimi, galia, protu ir stiprybe.²⁶

Kitaip tariant, kaip mokė vyresnysis Nylas A. Maksvelas, „tikroji, asmeninė auka niekuomet nebuvo gyvulio dėjimas ant altoriaus. Greičiau tai pasiryžimas ant altoriaus padėti mumyse gyvenantį gyvulį ir leidimas jam išnykti!“²⁷

Taip pat galime pasinaudoti kunigų „Aarono sūnų“ pavyzdžiu ²⁸, mokydami jaunuolius, kokį svarbų darbą jie atlieka per sakramentą. Mokykite mūsų kunigus, kad jie yra Aarono sūnūs, kad jie privalo atsiskirti nuo pasaulio, kad jie atstovauja Gelbėtoją. Aarono kunigystės mokytojus mokykite, kad jie būtų kaip Juozapas iš Arimatėjos, ruošiantis Kristaus kūną. Kai kurie iš jūsų turi šventą kūno paruošimo laidotuvėms patyrimą. Ar galite įsivaizduoti, koks šventas patyrimas tai buvo Juozapui iš Arimatėjos?²⁹ Padėkite mūsų jaunuoliams suprasti, kad sakramento susirinkimas yra tarnavimas už mirusįjį Gelbėtojui atminti.

Šią mintį mokytojų kvorumui pateikė kuolo prezidentas. Dabar jo penkiolikmečiai mokytojai, kvorumo prezidentas – visas kvorumas kiekvieną sekmadienį ateina 30 minučių prieš sakramento susirinkimą, skaito Raštus ir kartu meldžiasi, o po to kvorumas paruošia sakramentą.

Taip pat ir mes galime mokyti mūsų diakonus, kokį vaidmenį jie turi atlikti. Ar galite įsivaizduoti save Gelbėtojo laidotuvėse, nešantį jo kūną?

Padėkite jiems suprasti, kad kiekvienam iš mūsų suteikdami galimybę gauti kraujo iš Getsemanės sodo ir taip padėdami mums gauti atleidimą bei jo teikiamą išgydymą jie pagerbia savo kunigystę.

2. Sandorų mokymas suteikia mums galimybę mokyti apie sakramentą

Taip pat apie sakramentą galime mokyti mokydami su sandoromis susijusių principų.

Vieną šio mokymo pavyzdį randame Ozėjo knygoje, kurioje mūsų sandoros su Dangiškuoju Tėvu sudarymo mokoma pasitelkiant vyro, nuotakos, jos išdavystės ir santuokos sandoros išbandymo simbolius. Viešpats pasakė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių.“³⁰ Ozėjas paėmė Gomerą į žmonas. Po to, kai jis ją vedė, rūpinosi ja ir ją mylėjo, ji sugrįžo prie savo senojo gyvenimo ir išdavė jį.

Kaip jūs jaustumėtės Ozėjo vietoje? Ir vis dėlto, paklausykite, kaip Ozėjas reaguoja į išdavystę:

„Todėl dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį.

[…] atiduosiu jai vynuogynus.“³¹

Toliau šiame Raštų pasakojime įvyksta perėjimas nuo Ozėjo ir Gomeros prie Viešpaties ir Izraelio sandoros, kai Viešpats mums sako: „Susižadėsiu su tavimiamžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.“³²

Žinojimas, kaip Ozėjas priėmė savo sandoras, ir supratimas, kad Viešpats taip galvoja apie mūsų sandoras su Juo, mane didžiai palaimino.

Labai pamėgau šį pasakojimą pirmą kartą jį išgirdęs prezidento Henrio B. Airingo kalboje. Kai kurie iš jūsų turbūt buvote ten, kai jis kalbėjo apie savo patirtį mokant Senojo Testamento seminarijoje. „Dėl nepaaiškinamų priežasčių, mokant apie Ozėją, jaučiau kažką naujo, kažką stipresnio. Tai nebuvo pasakojimas apie verslo sandorį tarp partnerių. […] Tai buvo meilės istorija. Tai istorija apie santuokos sandorą, kurią sujungė meilė, nepalaužiama meilė. Tai, ką jaučiau tada, bėgant metams sustiprėjo – kad Viešpats, su kuriuo buvau palaimintas sudaryti sandoras, myli mane ir jus, ir tuos, kuriuos mes mokome, tokia nepalaužiama meile, kuria aš nuolat žaviuosi ir kurią visa širdimi noriu atkartoti.“³³

Šiame pasakojime slypi daug daugiau ir norėčiau, kad peržiūrėtumėte Prezidento Airingo nuostabią kalbą, kurią jis pasakė BŠS simpoziume 1995 metais. Noriu akcentuoti tai, kad mes turime galimybę mokyti sandorų. Ir kai mes tai darome, padėkime savo mokiniams pajausti, ką jautė Prezidentas Airingas – Dievas myli mus ir Jis džiaugiasi galėdamas mus palaiminti per mūsų sandoras. Kai pradedame suprasti, kad apeigos ir sandoros yra Dievo meilės simboliai ir troškimas mus išaukštinti, sakramentas mus pakeičia amžiams.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei jaunimas ir jauni Bažnyčios suaugusieji lankytų sakramento susirinkimą kiekvieną sekmadienį ir nuoširdžiai prisimintų Gelbėtoją, jausdami padėką už Jo Apmokėjimą, liudytų Tėvui, kad jie kiekvieną dieną neš Gelbėtojo vardą ir stengsis laikytis Jo įsakymų bei gyventi vertai gauti Šventosios Dvasios dovaną? Ir jei visą savaitę lankytų seminarijos ir instituto pamokas, kuriose dėmesys bus skiriamas mūsų mylimo Dangiškojo Tėvo plane esminį vaidmenį vaidinančiam Gelbėtojui ir jiems bus priminta apie jų įsipareigojimą būti Jėzaus Kristaus mokiniais? O jei jie namuose apie tai kalbėtųsi su tėvais ir kartu suplanuotų šabo dieną padaryti svarbiausia savaitės diena? ³⁴ Sunku net įsivaizduoti, kokie Viešpaties palaiminimai laukia mūsų.

Norėčiau užbaigti savo liudijimu, jog norėdami mokyti šios doktrinos su galia, pirmiausia turime patys jos laikytis. Jei kiekvieną sekmadienį švęsime šabo dieną ir atnaujindami savo sandoras prisiminsime Gelbėtoją, šabas mums taps žavinga diena ir palaimins mus ir mūsų šeimas per ateinančias kartas. Ir tai smarkiai sustiprins mūsų gebėjimą įkvėpti mūsų mylimus mokinius atpažinti, kaip šabo dienos šventimas padės jiems suprasti ir pasikliauti mokymais ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimu. Tai padės jiems labiau vertinti ir laikytis jų, kaip pasaulio Gelbėtojo mokinių, sandorų.

Visada atminkime Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.