1 Ir dabar buvo taip, kad Almai bekeliaujant iš Gideono žemės į pietus, Mančio žemės link, štai, savo nuostabai, jis susitiko su Mozijo sūnumis, keliaujančiais Zarahemlos žemės link.

2 Dabar, šie Mozijo sūnūs buvo su Alma tada, kai angelas pirmą kartą pasirodė jam; todėl Alma, matydamas savo brolius, nepaprastai džiūgavo; ir prie jo džiaugsmo dar prisidėjo tai, kad jie tebebuvo jo broliai Viešpatyje; taip, ir jie sustiprėjo tiesos pažinime; nes buvo sveiko supratimo vyrai ir stropiai tyrinėjo Raštus, kad pažintų Dievo žodį.

3 Bet tai dar ne viskas; jie daug meldėsi ir pasninkavo; todėl turėjo pranašavimo dvasią ir apreiškimo dvasią, ir kai mokė, jie mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo.

4 Ir jie mokė Dievo žodžio tarp lamanitų keturiolika metų, ir juos lydėjo didelė sėkmė atvedant daugelį į tiesos pažinimą; taip, jų žodžių galia daugelis buvo atvesti priešais Dievo aukurą šauktis jo vardo ir išpažinti savo nuodėmių priešais jį.

5 Dabar, štai aplinkybės, kurios lydėjo juos jų keliavimuose (nes jie išgyveno daug suspaudimų): jie daug ką iškentėjo tiek kūnu, tiek ir protu, kaip antai alkį, troškulį ir nuovargį, ir taip pat daug dvasinių grumtynių.

6 Dabar, tokie buvo jų keliavimai: pirmaisiais teisėjų metais jie atsisveikino su savo tėvu Moziju, atsisakę karalystės, kurią jų tėvas norėjo perduoti jiems; toks pat buvo ir liaudies noras.

7 Nepaisant to, jie iškeliavo iš Zarahemlos žemės, ir jie pasiėmė savo kalavijus ir ietis, ir lankus, ir strėles, ir svaidykles; ir tai jie padarė, kad galėtų apsirūpinti maistu būdami tyruose.

8 Ir taip jie išvyko į tyrus su savo būriu, kurį surinko keliauti į Nefio žemę skelbti Dievo žodžio lamanitams.

9 Ir buvo taip, kad jie daugelį dienų keliavo tyruose ir daug pasninkavo, ir daug meldėsi, kad Viešpats suteiktų jiems dalelę savo Dvasios, kad ji eitų su jais ir pasiliktų su jais, idant jie galėtų būti įrankiu Dievo rankose atvesti, jei tai įmanoma, jų brolius lamanitus į tiesos pažinimą, į jų tėvų tradicijų, kurios buvo neteisingos, niekingumo pažinimą.

10 Ir buvo taip, kad Viešpats aplankė juos savo Dvasia ir tarė jiems: Būkite paguosti. Ir jie buvo paguosti.

11 Ir Viešpats taip pat sakė jiems: Eikite tarp lamanitų, savo brolių, ir įtvirtinkite mano žodį; tačiau būkite kantrūs ilguose kentėjimuose ir suspaudimuose, kad parodytumėte gerą pavyzdį jiems per mane, ir aš jus padarysiu įrankiu savo rankose daugeliui sielų išgelbėti.

12 Ir buvo taip, kad Mozijo sūnų, ir taip pat tų, kurie buvo su jais, širdys įsidrąsino eiti pas lamanitus skelbti jiems Dievo žodžio.

13 Ir buvo taip, kad atvykę į lamanitų žemės ribas, jie išsiskyrė ir iškeliavo, pasitikėdami Viešpačiu, kad savo pjūties pabaigoje jie vėl susitiks; nes numanė, jog didelis bus tas darbas, kurio jie ėmėsi.

14 Ir tikrai jis buvo didelis, nes jie ėmėsi skelbti Dievo žodį laukiniams, užkietėjusiems ir žiauriems žmonėms; žmonėms, kurie džiaugėsi žudydami nefitus ir plėšdami, ir grobdami juos; ir širdimis jie buvo prisirišę prie turtų, arba aukso ir sidabro, ir brangakmenių; tačiau jie stengėsi tai įsigyti žudydami ir plėšdami, kad jiems nereikėtų jų užsidirbti savo rankomis.

15 Taigi jie buvo labai tingūs žmonės, kurių dauguma garbino stabus, ir Dievo prakeiksmas krito ant jų dėl jų tėvų tradicijų; nepaisant to, Viešpaties pažadai buvo ištiesti jiems su atgailos sąlyga.

16 Taigi Mozijo sūnūs ėmėsi to darbo, tikėdamiesi, kad galbūt jiems pavyks atvesti juos į atgailą; kad galbūt jiems pavyks juos supažindinti su išpirkimo planu.

17 Todėl jie atsiskyrė vienas nuo kito ir išėjo tarp jų, kiekvienas atskirai, pagal Dievo žodį ir galią, suteiktą jiems.

18 Dabar, Amonas buvo jų vadas, arba, tiksliau, tarnavo jiems, ir jis iškeliavo, palaiminęs juos pagal kiekvieno jų atitinkamą padėtį, suteikęs jiems Dievo žodį, arba patarnavęs jiems, prieš savo išvykimą; ir taip jie leidosi kiekvienas savo keliu po šalį.

19 Ir Amonas nuėjo į Izmaelio žemę, žemę, pavadintą pagal Izmaelio sūnus, kurie taip pat tapo lamanitais.

20 Ir kai Amonas įžengė į Izmaelio žemę, lamanitai suėmė jį ir surišo, pagal savo paprotį surišti visus nefitus, papuolusius į jų rankas, ir atvesti juos priešais karalių; ir tokiu būdu tai būdavo paliekama karaliaus užgaidai: nužudyti juos ar laikyti nelaisvėje, ar įmesti į kalėjimą, ar išmesti lauk iš jo žemės – pagal jo valią ir pageidavimą.

21 Ir taip Amonas buvo atvestas priešais karalių, kuris valdė Izmaelio žemę; ir jo vardas buvo Lamonis; ir jis buvo Izmaelio palikuonis.

22 Ir karalius pasiteiravo Amono, ar jis norėtų gyventi šitoje žemėje tarp lamanitų, kitaip sakant, tarp jo žmonių.

23 Ir Amonas tarė jam: Taip, aš noriu gyventi tarp šitų žmonių kurį laiką; taip, o galbūt iki savo dienos, kada mirsiu.

24 Ir buvo taip, kad karalius Lamonis buvo labai patenkintas Amonu ir nurodė atrišti jam raiščius; ir jis norėjo, kad Amonas paimtų vieną iš jo dukterų žmona.

25 Bet Amonas tarė jam: Ne, bet aš būsiu tavo tarnas. Todėl Amonas tapo karaliaus Lamonio tarnu. Ir buvo taip, kad jis buvo paskirtas prie kitų tarnų prižiūrėti Lamonio kaimenes, pagal lamanitų paprotį.

26 Ir ištarnavęs karaliui tris dienas, kai jis su tarnais lamanitais atėjo su savo kaimenėmis prie vandenvietės, vadinamos Sebuso vandeniu, – ir visi lamanitai varydavo čia savo kaimenes, kad jos galėtų atsigerti vandens, –

27 taigi kai Amonas ir karaliaus tarnai varė savo kaimenes į tą vandenvietę, štai, tam tikras skaičius lamanitų, buvusių su savo kaimenėmis prie vandens, atsistojo ir išsklaidė Amono ir karaliaus tarnų kaimenes, ir išsklaidė taip, kad jos išsibėgiojo į visas puses.

28 Dabar, karaliaus tarnai pradėjo verkšlenti, sakydami: Dabar karalius nužudys mus, kaip nužudė mūsų brolius, kadangi jų kaimenės buvo išsklaidytos šitų vyrų nelabumo. Ir jie pradėjo nepaprastai raudoti, sakydami: Štai, mūsų kaimenės jau išsklaidytos.

29 Dabar jie raudojo iš baimės, kad būsią nužudyti. Dabar, kada Amonas pamatė tai, jo širdis pritvinko džiaugsmo; nes jis sakė: Aš parodysiu šitiems savo bendratarniams savo galią, arba galią, kuri yra manyje, sugrąžindamas šitas kaimenes karaliui, kad galėčiau laimėti šitų savo bendratarnių širdis, idant palenkčiau juos patikėti mano žodžiais.

30 Ir dabar, tokios buvo Amono mintys, kai jis pamatė suspaudimus tų, kuriuos jis pavadino savo broliais.

31 Ir buvo taip, kad jis padrąsino juos savo žodžiais, sakydamas: Mano broliai, būkite drąsūs, ir eikime ieškoti kaimenių, ir mes surinksime jas, ir atvesime atgal į vandenvietę; ir taip mes išsaugosime kaimenes karaliui, ir jis nenužudys mūsų.

32 Ir buvo taip, kad jie leidosi ieškoti kaimenių, sekdami paskui Amoną, ir kiek įkabindami pasileido pirmyn, ir aplenkė karaliaus kaimenes, ir vėl surinko jas į vandenvietę.

33 O tie vyrai vėl stovėjo, kad sklaidytų jų kaimenes; bet Amonas tarė savo broliams: Apsupkite kaimenes, kad jos neišsibėgiotų, o aš eisiu ir kovosiu su tais vyrais, kurie sklaido mūsų kaimenes.

34 Todėl jie padarė, kaip Amonas jiems įsakė, o jis nuėjo ir stojo kovoti su tais, kurie stovėjo prie Sebuso vandenų; o jų buvo nemažai.

35 Todėl jie nebijojo Amono, manydami, kad vienas jų vyrų galėtų jį užmušti, jei panorėtų, nes nežinojo, jog Viešpats pažadėjo Mozijui išvaduoti jo sūnus iš jų rankų; nė jie ką nors žinojo apie Viešpatį; todėl jie mėgavosi savo brolių naikinimu; ir todėl stojo sklaidyti karaliaus kaimenes.

36 Bet Amonas atsistojo ir pradėjo svaidyti į juos akmenis savo svaidykle; taip, su didžiule galia jis svaidė akmenis į juos; ir tokiu būdu jis keletą jų užmušė, tad jie pradėjo stebėtis jo galia; tačiau jie pyko dėl savo brolių nužudymo ir nusprendė, kad jis turi kristi; todėl matydami, jog negali pataikyti į jį akmenimis, puolė su vėzdais, kad užmuštų jį.

37 Bet štai kiekvienam vyrui, kuris pakeldavo savo vėzdą, kad smogtų Amonui, jis nukirsdavo ranką savo kalaviju; kitaip sakant, jis atrėmė jų smūgius, nukirsdamas jų rankas savo kalavijo ašmenimis, tad jie pradėjo stebėtis ir pradėjo bėgti nuo jo; taip, o jų buvo nemažai; ir savo rankos galia jis privertė juos bėgti.

38 Dabar, šeši iš jų krito nuo svaidyklės, bet savo kalaviju jis nieko nenužudė, išskyrus jų vadovą; ir jis nukirto tiek jų rankų, kiek buvo pakelta prieš jį, ir jų buvo nemažai.

39 Ir nuvijęs juos toli, jis sugrįžo, ir jie pagirdė savo kaimenes ir sugrąžino jas į karaliaus ganyklą, ir tada nuėjo pas karalių, nešdami Amono kalaviju nukirstas rankas tų, kurie kėsinosi jį nužudyti; ir jos buvo atneštos pas karalių paliudyti apie tai, ką jie padarė.